reklama

reklama

Rasa Banelė, VersloSavaite.lt   
2015 04 15, 16:52
Vytautas Račickas – autorius, leidėjas ir knygnešys

Vytautas Račickas
Vytautas Račickas
„Esu ir autorius, ir leidėjas, ir knygnešys.“ Tokiais žodžiais save apibūdina Vytautas Račickas – vienas mėgstamiausių ir labiausiai skaitomų vaikų ir jaunimo rašytojų, kurio bibliografijoje puikuojasi net trisdešimt dvi knygos. Geriausios 2014 m. knygos rinkimuose, knygų paaugliams kategorijoje, geriausia išrinkta Vytauto Račicko apysaka „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“.

 

Kas Jus mokė rašymo meistrystės, tegu ir netiesiogiai? Ar esate Jūs pats ką mokęs? Rašyti, gyventi... Arba nerašyti.

reklama

 

Visų pirma, žinoma, mano literatūros mokytojai Utenos 2-oje vidurinėje, kurią baigiau 1969 metais. Tai Danutė Stanienė ir Rapolas Šaltenis. Vėliau universitete – nuoširdi ir labai supratinga dėstytoja Elena Bukelienė. Na ir perskaitytos knygos. E. M. Remarko, E. Hemingvėjaus, A. de Sent Egziupery, I. Babelio, A. Solženycino, R. Gary, J. Apučio, R. Granausko, S. Gedos, H. A. Čigriejaus, P. Cvirkos, A. Lindgren, E. Kestnerio, V. Žilinskaitės bei kitų autorių.

 

Dar vyresnių kolegų rašytojų patarimai bei pastabos, geranoriškos kritikų recenzijos, kurių anais laikais susilaukdavai po kiekvienos knygos. Tačiau pačius tikriausius vaikų rašytojo kursus, man rodos, išėjau „Lietuvos pionieriuje“. Šio puikaus laikraščio redakcijoje dirbau bene penketą metų.

 

Ir už juos esu dėkingas redaktorei Leonorai Šileikaitei, kuri bodėjosi pilka, nuobodžia proza ir visokiais būdais skatino rašyti su humoru, grakščiu, lengvu stiliumi, vengti didaktikos. Jai, žurnalistei, labai rūpėjo vaikų literatūra. Dirbdamas „Lietuvos pionieriuje“ ir žengiau pirmuosius žingsnius į vaikų literatūrą – išėjo mano pirmoji knyga vaikams – apsakymų rinkinėlis „Trejetas su minusu“.

 

Aš pats, regis, nieko nemokiau. Nei rašyti, nei, tuo labiau, gyventi. Apskritai rašymo meistrystės, amato niekas tavęs neišmokys. Tik pats išmoksi. 

 

Nuo ko pradedate rašyti knygą? Gal pirmiausia sugalvojate personažus, o gal Jus paskatina išgyventi jausmai, situacijos realiame gyvenime? Gal reikia tiesiog pastebėti mažą smulkmeną, o paskui apie ją ima suktis ir visas veiksmas?

 

Įvairiai būna. Kai pradėjau rašyti „Zuiką Padūkėlį“, maniau, kad knyga bus apie normalų, gerą vaiką Vidmantą Šakalį. Bet labai greitai į mano rankraščio puslapį įšoko jo draugas Rimantas Zuika – kaip dabar sakoma, itin problematiška, netgi asociali asmenybė. Ir jis tapo pagrindiniu knygos veikėju. Ir apie jį rašyti man buvo žiauriai įdomu. Tą Zuiką iš tikro šiek tiek pažinojau. Mudu toje pačioje mokykloje mokėmės.

 

Pasiutęs jis buvo. Į Zuiką panašių ir kitose mokyklose teko sutikti, kai atvykdavau rašyti kokio nors reportažo laikraščiui. Be abejo, šią knygą rašydamas, ir į savo vaikystę žiūrėjau. Taigi galima sakyti, kad padeda ir kažkada išgyventi jausmai, kurie rašant atgyja nuolat.

 

Taip, žinoma, kartais užtenka ir kokios nors gyvenimiškos situacijos, netyčia išgirsto dialogo ir, žiūrėk, pradedi galvoti apie konkrečią istoriją. Ne vieną knygą esu parašęs pagal tikrą faktą – kai realią, gyvenimo surežisuotą, istoriją papasakoji kiek kitaip nei iš tikrųjų buvo. Taip atsirado „Šlepetė“, „Jos vardas Nippė“, „Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama“ ir kitos knygos. Apskritai esu realistas.

 

Fantastika ar panašūs dalykai manęs visai nedomina. Todėl nemoku (o gal nedrįstu) rašyti pasakų. Niekada nebuvau susiviliojęs ir vadinamuoju magiškuoju realizmu. Man visą laiką reikia jausti žemę po kojomis. Todėl rašau tik į gyvenimą žiūrėdamas.

 

Kurią savo knygą pats mėgstate labiausiai? Ar manote, kad ji geriausiai pasisekusi?

 

Kaip pelėdai jos vaikai, taip man patinka visos mano knygos, nors šedevrais jų nelaikau. Vienos pavykusios labiau, kitos – mažiau. Kai kurių gal visai nereikėjo rašyti. Į negyvenamą salą pasiimčiau mano kūrybinio kelio pradžioje parašytą novelių apysaką „Mano vaikystės ledai“.

 

Man ji miela dėl to, kad labiausiai autobiografiška, joje daug mano paties gyvenimo, mano vaikystės. Ši knyga – kaip ilgai grojanti plokštelė. Ji vis dar skaitoma. Ne tik vaikų, paauglių, bet ir suaugusiųjų. Joje visko labai daug – ir vaikiško džiaugsmo, ir liūdesio, ir širdies sopulio. Ir pačių keisčiausių nutikimų.

 

Mokyklos bei namų aplinkoje. Prie labiau pasisekusių knygų dar galėčiau priskirti jaunimui adresuotą apysaką „Nebaigtas dienoraštis“, romaną „Baltosdurys“ ir, žinoma, apysaką „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“.

 

Būtent ši apysaka pripažinta geriausia 2014 metų knyga paauglių kategorijoje. Koks tai jausmas autoriui?

 

Pridursiu, kad šitoksai įvertinimas man jau antras. 2011-aisiais Metų knyga buvo pripažintas romanas „Baltos durys“, už kurią Švietimo ir mokslo ministerija skyrė Vaikų literatūros premiją. Na, o jausmas, be abejo, malonus, geras. Ar gali būti kitoks? Rašytojas kaip vaikas. Kartais jį reikia pagirti, pastebėti, įvertinti.

 

Ypač smagu, kai tave įvertina skaitytojai. Kritiko žvilgsnis gali būti subjektyvus, šališkas, kartais netgi sąmoningai, o skaitytojai yra laisvi savosios nuomonės reiškėjai. Ir labai nuoširdūs.

 

Esate trisdešimt dviejų knygų autorius. Ko reikia, kad kūrinys vaikams, jaunimui būtų skaitomas, kad skaitytojo nenuviliotų kompiuteris ar televizorius?

 

Reikia daug ko. O gal ir ne taip jau daug. Aš pats visuomet stengiuosi papasakoti konkrečią istoriją. Nuo pradžios iki galo. Ir jeigu tai pavyksta, knygą skaitytojai kaipmat atranda. Jeigu ji parašyta paprastai, suprantamai. Jeigu ji parašyta ne sau, o vaikui ar paaugliui. Jeigu skaitytojas toje knygoje atpažįsta save.

 

Labai svarbu, kad skaitytojas patikėtų tuo, ką pasakoji. O patikės, jeigu nevyniosi į vatą, nemeluosi. Falšą vaikai labai greitai pamato ir tokios knygos skaityti nenori. Mano supratimu, dar labai svarbu, kiek socialus, kiek pilietiškas knygos turinys. Iš pasakos amžiaus išaugęs žmogus nori skaityti apie tai, kas jam ir visiems kitiems skauda. Ir jeigu tą skaudulį aprašysi ne tik jautriai, bet ir žaismingai, su humoru, tai knyga eis iš rankų į rankas. Žinoma, savo stilių reikia turėt kaip savo nosį.

 

Jeigu vaikas atranda knygą, patiria skaitymo džiaugsmą, nuošalėje atsiduria ir televizorius, ir kompiuteris, ir kitos šiuolaikinės technologijos.

 

Kaip Jums atrodo – dabartinė vaikų ir jaunimo literatūra skurdi ar turtinga? Kokią įsivaizduojate jos ateitį?

 

Dabartinė vaikų literatūra tikrai labai turtinga. Kasmet išleidžiama šimtai naujų knygų. Ir ne bet kaip, o labai gražiai. Knygynai tiesiog prigrūsti knygų. Dažniausiai, žinoma, brangių. Net labai brangių.

 

Tik gaila, kad dominuoja verstinė literatūra. Nesakau, kad jos nereikia, bet originali tikrai daugiau vitaminų turi. Juk ir braškes, ir obuolius, jeigu jie atvežti iš svečių šalių, labai nenoriai valgom. Skrandis nepripažįsta.

 

Verstinių knygų su sunkiai ištariamais vardais ir vietovių pavadinimais nenori pripažinti mūsų tapasybė, mūsų lietuviškumas. Tačiau džiaugtis tikrai yra kuo. Vaikų literatūra vis labiau matoma, geriausios knygos (penketukai, dešimtukai) reklamuojamos, autoriai skatinami. Ateityje, matyt, atsiras daugiau ir solidesnių premijų. Džiugu, kad vaikų literatūrai, jos autoriams pastaruoju metu daug dėmesio skiria privatūs asmenys. Verslininkas Ramūnas Karbauskis šioje srityje atlieka, ko gero, didesnį darbą nei jos didenybė Kultūros ministerija.

 

Taigi rašytojams tereikia netingėti ir rašyti. Kad tik būtų vaikų, kad tik būtų skaitytojų. Kad tik jie lietuviškai, o ne norvegiškai ar ispaniškai skaitytų.

 

Jūsų knygos skirtos vaikams. Ko suaugusieji galėtų pasimokyti iš vaikų?

 

Nuoširdumo, smalsumo. Ir neraukti kaktos, kai to daryti nereikia.

 

Jau šiais metais spėjote išleisti naują knygą. Apie ką ji?

 

Apie tokį Faustą. Penkerių metų berniuką, kuris gyvena su mama ir labai ją myli. „Maminukas“ – savotiškas netikėtumas man pačiam, kadangi beveik visos mano knygos – apie saikingai išdykusius vaikus, o šis herojus – geras, šiltas, tiesiog gyvas pavyzdys visiems nepaklusniukams.

 

Bet nepasakiau tikriausiai paties svarbiausio – ši knyga apie tėvų atsakomybę. Ir jos adrestas – nebūtinai vaikai. „Maminukas“ – universali knyga. Ją gali skaityti bet kas.

 

Ar po šitiekos knygų nepradeda trūkti idėjų naujiems kūriniams?

 

Kol kas, ačiū Dievui, ne. Parašai naują knygą, atsipūti, o, žiūrėk, norisi sėsti prie kitos. Mat rašydamas vieną, dažniausiai ir apie kitą galvoji. Gal jau be rašymo gyventi negaliu? Gal jau esu grafomanas?

 

Jūs knygą ne tik parašot, bet ją ir išleidžiat, ir parduodat. Vadinasi, tam tikra prasme esat verslininkas?

 

Taip, esu ir autorius, ir leidėjas, ir knygnešys. Tikrai ne verslininkas, nors jau keliolika metų gyvenu tik iš kūrybinio darbo. Tačiau pritariu kažkur perskaitytai minčiai, kad menas yra verslas. Kartais – labai didelis.

 

Verslosavaite.lt

 

 



 

Komentuoti
Vardas:
Komentaras:

Neburnok
Apsaugos kodas:* Code

VersloSavaite.lt pasilieka teisę šalinti reklaminius, nekultūringus, įžeidžiančius ar kitaip įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. Paskelbusieji netinkamus komentarus gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

 

Susiję straipsniai:

 

reklama

apklausa

Ar per pastaruosius metus kilo jūsų darbo užmokestis?
 

reklama

reklama