Korupcija

Tik nevartykite tautosakos rinkinių ar ezoterinių praktikų „šviesuolių“ darbų, jei norite sužinoti jos vardą. Nes jos vardas – Korupcija.

Neįtikėtina, tačiau aš neradau Lietuvoje nei vienos politinės partijos, kuri savo programoje ar kitose dokumentuose nebūtų griežtai pasmerkusi šį reiškinį. Naršydamas internete, atradau bent penkias visuomenines organizacijas, kurios skelbiasi esą kova su korupcija yra pagrindinis jų veiklos tikslas. Su korupcija kovoja ir valstybinės institucijos, ir nevyriausybinės organizacijos, tik ar jos bekovodamos apskritai nepamiršta, prieš ką kovoja?

Korupcija atsirado gerokai anksčiau, nei susiformavo šiuolaikinės valstybės: tereikėjo žmonių bendruomenėje atsirasti pavaldumo santykiams ir reglamentavimui. Noras turėti privilegijuotą padėtį, kuri pasiekiama per dovanas, tapo norma, kaip ir noras dovanų pagalba išvengti bausmės už bendruomeninių normų nesilaikymą .Tiek to – palikime „prieštvaninės“ korupcijos temą gvildenti antropologams ir grįžkime į dabartį.

Korupciniai procesai vyksta bet kurioje šalyje, tačiau skiriasi jų pastebimumas ir įsigalėjimo visuomenėje lygis. Tradiciškai labiau korumpuota vadinama toji šalis , kurioje pilietis turi galimybę susidurti su šiuo reiškiniu savo kasdieniniame gyvenime. Taip pat egzistuoja ir „baltoji“ korupcija, kuri nėra matoma ir slepiasi už lobistinių organizacijų iškabų.

Briuselyje neseniai buvo susirūpinta tuo, kad aplink ES valdymo organus atsirado aibė juridines paslaugas teikiančių bendrovių , visuomenių organizacijų ar fondų, kurie neketina deklaruoti užsiimantys lobistine veikla, tačiau  iš jos gyvena. Ko gero, nereikia priminti, kad geriausia būdas pasiekti norimą tikslą yra užmegzti tiesioginį kontaktą su atsakingais asmenimis.

Didžiojoje Britanijoje įsiplieskė skandalas, kuomet paaiškėjo, kad už sąlyginiai nedidelę sumą pinigų galima nusipirkti kavos pertraukėlę net su karališkosios šeimos nariais. Sutikite, kad tokia galimybė yra tiesiog dovana bet kokios pakraipos lobistams. T„Baltoji“ korupcija kartais slepiasi ir po „tiesioginės rinkodaros“ iškaba.

JAV farmacijos kompanijos 80 proc. reklamai skirtų lėšų išleidžia tiesiogiai remdami medikus per seminarų, priėmimų rengimą ar dovanų teikimą.  Aš sąmoningai nevengiu žodžio „korupcija“ kalbant nei apie lobistine veiklą, nei apie minėtas „tiesioginės rinkodaros“ apraiškas, nes pats korupcijos suvokimas gali būti dvejopas. Kalbu apie teisėtumo ir teisingumo sąvokas.

Kartais taip atsitinka, kad teisingumas ir teisėtumas nėra vienas ir tas pats. Tiesą sakant, tai pernelyg dažnai atsitinka ir ne tik kalbant apie korupciją. Pavyzdžiui – kaimynas „varo“ naminukę, veiksmas neteisėtas, tačiau jei „varo“ sau ir kaimynus pavaišina – veiksmas suprantamas kaip teisingas. Kitas [avyzdys: policininkas sustabdo kaimo vieškeliu  riedančią mašiną, kurios vairuotojas neprisisegė saugos diržų ir skiria baudą: veiksmas dažniausia bus suprastas kaip teisėtas, bet neteisingas.

Apskritai, kalbant apie teisingumo sampratą, reikėtu pradėti nuo tautosakos, kurioje teigiamas herojus visuomet veikia teisingai ir teisėtai. Slibinas, kuris suėdė princesę, užmuštas: teisingumo aktas (nenužudžius slibino, bus suėsta ne viena princesė) įvykdytas ir teisėtumas pagal principą „akis už akį“ aiškus.

Prisiminkite vaikystę: Petriukas pavadino mane asilu, už tai jis stovi kampe. Teisingumas neabejotinas, auklėtojos veiksmų teisėtumas abejonių vėlgi nekelia. Paaugus, be abejo, atsiranda kitokia seka – aš pavadinau Petrą asilu (sušvelninta versija spaudai), nes jis stato mašiną kieme po mano langais.

Mano veiksmas teisingas, tačiau Petras aiškina, kad čia aikštelė (t.y. teisėtas noras) ir jam taip daryti patogu. Finalas – aš išdidžiai nešu per kiemą savo teisingumą, o Petras eina savo buto link mosuodamas teisėtumo vėliava.

Kalbant apie kasdienę korupciją, mes nuolatos susiduriame su teisėtumo/ teisingumo problema. Įpratome mokėti už tai, už ką jau esame sumokėję. Pažymos, išrašai, nuorašai, kopijos – dauguma šių dokumentų gaunami sumokėjus vienokį ar kitokį mokestį. Tai teisėta. Vienoje Vilnius poliklinikoje patekti pas gydytoją-specialistą galima arba laukiant 2 savaites, arba tiesiog sumokėjus 40 Lt. ir patenkant tą pačią dieną. Teisėta? Visiškai. Teisinga? Daugelio piliečių supratimu – nebe.

Na, o žinant, kad žmogus pirmiausia vadovausis teisingumo sąvoka ( t.y. vidiniu įsitikinimu apie teisingumą), visiškai natūralu, kad  jam nekils vidinių prieštaravimų dar papildomai sumokėti už greitesnį pažymos gavimą ar gydytojui už išrašyta ligonlapį (kuris nebuvo būtinas).

Logika paprasta: jei su manimi elgiamasi neteisingai, tai nesvarbu, ar neteisingas veiksmas yra teisėtas; lygiai taip pat nesvarbu, ar mano teisingas veiksmas bus neteisėtas.

Šalyse, kur teisingumas suvokiamas kaip daugumos piliečių moralinių nuostatų raiška, kasdienė korupcija yra išnykusi. Švedas ar vokietis puikiai supranta, kad girtas vairuotojas jam kelia pavojų ir jei už tai baudžiama, tai teisinga ir teisėta. Tačiau švedas ir vokietis nesusiduria su daugeliu dalykų, kurie Lietuvoje yra laikomi neteisėtais.

Lietuvis, gyvendamas aplinkoje, kurioje aibė dalykų yra neteisėti , o beprasmis ir absurdiškas veikų kriminalizavimas jau tapęs rimta problema, galiausia įgyja toleranciją, kuri leidžia surasti teisingumą beveik bet kurioje neteisėtoje veikoje. Pažiūrėkime, kaip veikia Lietuvos įstatymai. Pagrindinį šalies įstatymą (Konstituciją), deja, galime vadinti nebent gerų norų sąvadu, tad panagrinėkime kitą seką.

Po įstatymu „tupi“ Vyriausybės nutarimas, po juo – ministro įsakymas, o iš šono į nugarą (arba vizitą šiek tiek žemiau nugaros) kanda nutukę nuo begalinių papildymų kodeksai. Ir kai man kas nors pasako, kad privalu laikyti įstatymo, aš visuomet paklausiu: „Kurio?“ To, kuris ir yra įstatymas, ar to, kurį kuria yra ministro įsakymas, turintis prieš mane tokia pat galią.

Kartais atrodo, kad Lietuvoje visa teisinė sistema veikia taip: įstatymas, pavyzdžiui, leidžia, vyriausybės nutarimas leidžia, bet ne visiems, ministro įsakymas leidžia ne visiems, prisilaikant nurodymų (kurie gali keistis priklausomai nuo biurokratų fantazijos ar suinteresuotų asmenų įtakos).

Rezultate pirminis (įstatymo) tekstas virsta tuščia deklaracija. Ypač gerai tai žino turintys nuosavą verslą, kuomet net pačios kontroliuojančios institucijos kartais negali tiksliai paaiškinti, kaip laikytis įstatymo (ypač jei problema yra kuruojama kelių institucijų) . Lietuvoje įprasta bet kokį rezonansinį įvykį skubotai išspręsti naujo įstatymo ar pataisos priėmimu, nesirūpinant, ar įstatymas veiks, o jei veiks, tai ką realiai jis reglamentuos. Tad visiškai natūralu, kad galiausia įstatyminės pinklės pradedamos spręsti tiesiogiai besitariant su atsakingu asmeniu. Šis procesas, beje, irgi yra kasdienis.

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie amžinąją korupcijos dirvą, kuri vadinama atestavimu, sertifikavimu, licencijavimu. Danijos ūkininkas, panoręs pastatyti ūkinį pastatą nuosavoje (neįtrauktoje į specialiąsias sąlygas turinčias teritorijas) žemėje, privalo laikytis normatyvų ir pristatyti tikrovę atitinkantį statinio projektą. Lietuvoje reikia samdyti atestuotą įmonę projektui paruošti ir dar gauti aibę leidimų.

Tai laikas, kuris kartais būna brangesnis nei visi norminiai aktai. Viešoje erdvėje yra aprašytas atvejis, kuomet keliuose rajonuose statant tipinius statinius, teko susidurti su skirtingais reikalavimais, kurių dauguma buvo formalios dokumentų pateikimo taisyklės. „Parašų architektai“, „gero rezultato auditoriai“, „nepastabūs notarai“ – tai mūsų kasdienybė, kurioje vėlgi pro teisėtumą nesimato teisingumo ar bent jau elementarios gyvenimiškos logikos.

Kuo daugiau būtinų veiksmų reikia atlikti siekiant sau teigiamo rezultato, tuo daugiau „tarpinių stotelių“ tenka aplankyti. Kuo daugiau „tarpinių stotelių“ turi išskirtines teises, tuo didesnė tikimybė, kad teks „tartis paprastai“.

Aš sąmoningai pradėjau straipsnį nuo „baltosios“ korupcijos, neminėdamas jos apraiškų Lietuvoje. O kam? Pakanka prisiminti didžiuosius pastarųjų metų galimai  korupcinius sandorius, kad suvoktum: Lietuvoje dar toli iki kamufliuoto lobizmo. Kalkite mane prie kryžiaus, tačiau tą pačią dieną, kai mums liks svarstyti vien lobizmo klausimą, aš pasakysiu, kad pagaliau mes pasistūmėjome į priekį.

Šioje skiltyje dienoraštį galite rašyti ir Jūs. Savo tekstus siųskite el. paštu This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it .

Susiję straipsniai:

• Rusas nėra liga
• Ar Vilnius susidoros su krentančiom kuro kainomis?
• Ar leisime, kad Algis Ramanauskas ir toliau tyčiotųsi iš žmonių?
• „Maxima“: kaip ilgai taisytas įvaizdis nuėjo velniop
• Minimali alga yra nesusipratimas