Maxima

Kalbėsiu apie situaciją Lietuvoje, nes Latvijoje ji kitokia nei mūsų šalyje, o ir norint ją vertinti reikėtų gyventi toje šalyje ar bent jau specialiai sekti tos šalies žiniasklaidą.

Nors nelaimė įvyko Latvijoje, natūralu, kad didelio dėmesio ji sulaukė ir Lietuvoje. Įdomu, kad didžiausią žalą „Maximos“ įvaizdžiui sudavė ne pats parduotuvės griuvimas, bet dėl jo atsiradę šalutiniai veiksniai: painiava dėl pastato savininko, pavėluota ir negrabi organizacijos ir jos vadovų reakcija, kilusios spėlionės ir abejonės dėl kitų šio tinklo pastatų ir be abejo darbuotojų ir kitų liudininkų pasakojimai apie vangią vadovybės reakciją į išankstinius pavojaus signalus ir apsaugos elgesį prieš pat nelaimę.

Plaunamos mišrainės ir kasininkės su „pampersais“

Bet dabar siūlau trumpam mintimis sugrįžti į maždaug 2005–2006-ųjų Lietuvą. Tai buvo laikai, kai „Maxima“ – agresyvus ir sparčiai besiplečiantis mažmeninės prekybos tinklas buvo tapęs ne tik dideliais šuoliais augusios šalies ekonomikos simboliu, bet ir – daugelio mintyse – vos ne keiksmažodžiu ir kraujasiurbio monopolininko simboliu.

Atsimenate – pardavėjos, dirbančios kasose su „pampersais“, plaunamos mišrainės, nuolat į viešumą prasprūstančios istorijos apie išnaudojamus darbuotojus, neteisėtus atleidimus ir nesumokėtus atlyginimus, žmogiškumą praradusius vadovus, mokesčių „taupymus“, pasinaudojant neįgaliesiems skirtais įstatymais ir taip toliau, ir panašiai?

Kliūdavo ir kitiems prekybos centrams, bet „Maxima“ buvo neabejotina lyderė.

Apogėjus buvo pasiektas 2007–2008 metais, kai šio prekybos tinklo savininkai įsipainiojo į skandalingas LEO LT kūrimo istorijas.

Po nesėkmingo bandymo žengti į energetikos sektorių, „Maximos“ savininkų gretose įvyko keletas rokiruočių ir po jų šio prekybos tinklo elgesys smarkiai pasikeitė.

„Apie viską pagalvota!”

Gal tai buvo susiję ir su ką tik prasidėjusia ekonomikos krize, bet susidaro įspūdis, kad naujoji vadovybė nusprendė visiškai atsiriboti nuo bet sąsajų su politika, pasiekė, kad iš viešosios erdvės imtų sparčiai nykti visos tos istorijos apie išnaudojamus darbuotojus. O svarbiausia, dar labiau susikoncentravo į pagrindinę savo funkciją – pirkėjo poreikių patenkinimą.

Todėl netrukus atsiradęs šūkis „Apie viską pagalvota!” tikrai atitiko esamą padėtį. Panašu, kad visi teigiami pokyčiai buvo pasiekti ne tik šūkiais, bet ir realiais darbais: gerokai sumažėjo darbuotojų kaita, vyko pakankamai sąžiningas ir išmoningas dialogas su pirkėjais, atsirado nesuvaidintas dėmesys detalėms.

Tačiau pakako vienos tragiškos nelaimės kaimyninėje valstybėje ir blogų naujienų cunamis iš esmės nuplovė beveik penkerius metus kruopščiai statytą naują pasitikėjimo mūrą.

Liko kelios į jūrą nenuplautos nuolaužos, tačiau ar verta jas naudoti statant naują pastatą? Veikiausiai ne. Štai, kad ir iki tol taip puikiai tikęs šūkis „Apie viską pagalvota!”. Jei jau apie viską, tai apie viską, bet akivaizdu, kad šiuo atveju apie stogą pagalvota nebuvo ir tai turėjo tragiškų pasekmių.

O kur dar tarsi džinas iš butelio išleisti „senieji demonai“ – darbuotojų pasakojimai apie vangią vadovybės reakciją į įvairius nepatogumus ir nerimą keliančius ženklus pastate dar prieš įvykstant nelaimei ir ta negraži istorija apie tai, kas yra tikrieji pastato savininkai.

Ar galėjo prekybos tinklas reikšmingai sušvelninti situaciją, jei būtų reagavęs į situaciją pavyzdingai? Tikriausiai taip. Jei prekybos tinklo vadovas dar tą patį nelaimės vakarą būtų stojęs prieš kameras nelaimės vietoje ir padaręs tinkamą pranešimą, jei būtų užbėgta už akių ir patikslinta, kam priklauso pastatas, daug kas galėjo būti kitaip.

Laukia sunkus darbas

Tačiau mums lengva vertinti iš šalies. Tuo tarpu realybė dažnai turi savo dėsnius ir iš anksto numatytos strategijos tiesiog nesuveikia. Kita vertus, tai ir skiria geriausius nuo tik gerų arba vidutinių. Geriausieji bet kokiomis sąlygomis padarys viską taip kaip reikia, arba nedalyvaus žaidime.

Neabejoju, kad labai ambicingiems, o gal net ir kažkiek arogantiškiems (bent jau tokie jie buvo prieš maždaug porą metų, kai teko su jais trumpai susidurti iš arti) „Maximos“ darbuotojams šios nesėkmės bus puiki pamoka ir pretekstas dirbti dar geriau.

Akivaizdu, kad darbo netrūks – įvaizdžio ir pasitikėjimo srityje „Maximai“ viską teks pradėti iš naujo. Aišku, kai kas gali sakyti, kad pirkėjai niekur nedings – pirks kaip pirkę. Žinoma, staiga jie iš parduotuvių neišgaruos, bet atsipalaiduoti šioje srityje niekada negali, nes situacija gali pasikeisti tarsi nepastebimai, bet kartu ir labai greitai.

Vieną dieną tavo parduotuvės dar pilnos pirkėjų, o po kelių mėnesių, žiūrėk, jau supranti, kad didelė jų dalis kažkur dingo, ir jau nelabai ką gali pakeisti, nes traukinys jau nuvažiavo. Pirkėjų sąmonėje esi nurašytas kaip beviltiškas, o visos tavo pastangos išsikapstyti jau bus vertinamos kaip desperatiškas bandymas išvengti dėsningo galo.

Artimiausiu metu „Maximai“ labai svarbu tinkamai ir skaidriai iškomunikuoti viską, kas susiję su parduotuvės griūtimi, o kai susidomėjimas šiuo įvykiu nuslops, vėl pradėti kruopščiai lipdyti naują pasitikėjimo mūrą savo pirkėjų sąmonėse. Ir, žinoma, svarbiausia, kad vėl kas nors kur nors skambiai nenugriūtų, nes šitokio smūgio, net ir „Maxima“ gali neatlaikyti...

Pasiklausius naujausių Latvijos „Maxima“ pareiškimų apie tai, kas kaltas, o kas ne, panašu, kad ta griūtį sukelti ir save palaidoti gali pati prekybos centro vadovybė...

Šioje skiltyje dienoraštį galite rašyti ir Jūs. Savo tekstus siųskite el. paštu This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it

Susiję straipsniai:

• Vilniaus griauti nereikia
• Iš Lietuvos biudžeto – Graikijai daugiau nei cento
• Ar apgirtusius žmones politikams lengviau vairuoti?
• Labdara. Ar visuomet tai gėris?
• Kada pajudės Laisvės alėjos atnaujinimas?