Vitalijus Balkus

Nesu tiek naivus, kad teigčiau juk iki šiol demokratijos būklė Lietuvoje buvo nepriekaištingai gera, tačiau net it lyginant su toli gražu idealia nebuvusia būkle sunku nepastebėti kad tolimesnis demokratijos raidos procesas Lietuvoje dar labiau tolsta nuo: ήμος 'liaudis' + κρατῶ 'valdau'.

Nesigilinsiu i „giluminius“ procesus nes jiems išanalizuoti prireiktų nemenkos monografijos tad šį kartą apsiribosiu mano manymu trimis demokratijos „viešais indikatoriais“ tai : žodžio, susirinkimų ir sąžinės laisvės. Kodėl būtent juos aš laikau svarbiausiais?

Bet kokia valstybė pasukusi demokratijos suvaržymų keliu pirmiausia siekia nutildyti galimus oponentus, sukurti tariamos vienybės įspūdi  ir dažniausia siekia prasibrauti į moralinių vertybių sritį. Toliau seka įvairios variacijos.

Kartais valdžia leidžia viešuosius susirinkimus (nors ir griežtai prižiūrimus), tačiau kontroliuoja informacinę erdvę, kartais kontroliuojama visa visuomeninė veikla, tačiau paliekama gana plati asmeninė laisvė (pvz. Kuboje), kartais valstybė pasuka klerikalizmo ar fundamentalizmo link  ir tuomet pirmiausia „krenta“ sąžinės laisvė (pvz. Iranas). Tiesa ne visuomet galima atskirti, kuomet suvaržymai yra sąmoningas veiksmas vykdomas „iš viršaus“, o kuomet tai natūralius visuomenės raidos procesas.

Tas pats Irano fundamentalizmas pirmiausia atsirado būtent kaip liaudies valios išraiška. Aš ne veltui prisiminiau būtent Iraną nes ir Lietuvos nepriklausomybes formavimas vyko greičiau per revoliucinį nei per evoliucinį procesą, tad tai  lėmė didesnius prieštaravimus visuomenės viduje.

Tiesa,  prieštaravimai Lietuvoje netapo nei didesnių sukrėtimų priežastimi ( išsk. perversmo bandymą per vadinamuosius „Pakaunės įvykius“) nei pasuko šalį radikalizmo link. Mano manymu taip atsitiko vien todėl, kad jau pirmaisiais nepriklausomybės metais šalyje de-facto susiformavo sistema artima dvipartinei kuomet valdžią pasidalino tuomet stipriausios Brazausko ir Landsbergio politinės grupuotės (vartodamas žodį „grupuotės“ aš be abejo turiu omenyje ne tik jų pačių partijas bet ir gausius satelitus). Taigi galime drąsiai teigti, kad demokratijos raidos procesą Lietuvoje labiausia lėmė ir lemia valdančiųjų politinių grupuočių veiksmai.

Vertinant demokratinių procesu eigą Lietuvoje lūžio tašku laikyčiau politinių grupuočių ar pavienių politikų nepriklausančiu pirminėms  politinėms grupuotėms, arba aiškiai nuo jų atsiribojusių, atsiradimą ir jų populiarėjimą. Būtent tuomet ir atsirado pirmieji šiurkščios kovos dėl valdžios požymiai.

Ir jei „sutramdant“ Šustauską pakako surinkti ir paviešinti jo paties klaidas tai verčiant Paksą prireikė jau viso valstybės aparato pastangų ir „proginių“ įstatymų leidybos (kuomet abejos dominuojančios politinės grupuotės veikė kaip reta vieningai) . Tuo pat metu atsirado ir pilietinių iniciatyvų baimė.

Galutinai nominalios demokratijos  įsigalėjimą Lietuvoje siečiau su „sutartiniu“ V.Adamakaus prezidentavimu kuomet stagnaciniai procesai jau tapo akivaizdūs, viešai deklaruojama politika neatitiko faktinių veiksmų tačiau negalima teigti, kad pilietinei saviraiškai buvo kilęs didesnis pavojus.

Tačiau nominalios demokratijos laikotarpį pamažu keičia tai ką jau galime vadinti valdoma demokratija. Svarbiausiu požymiu leidžiančiu tai teigti laikyčiau tai kad valstybės aparatas naudojamas ne tik valdančiųjų politinių grupuočių tarpusavio politinėje kovoje bet it tiesiogiai veikiant prieš visuomenininkus, neparlamentines (t.y. tiesiogiai neįtakojančias šalies politiką) partijas ar aktyvius piliečius. Galite man prieštarauti sakydami, kad jokie įstatymiškai numatyti demokratijos mechanizmai  nepanaikinti, tačiau čia tenka prisiminti kad „velnias slypi detalėse“ ir jei LR Konstitucija garantuoja pvz. susirinkimų laisvę tai dar nėra pagrindas tą teise nekliudomai pasinaudoti.

Ko gero kalbant apie taikių susirinkimų laisves užtikrinimą labiausia verta paminėjimo Vilniaus miesto savivaldybė kuri yra neabejotinas lyderis pagal uždraustu (nedavus leidimo) renginių kiekį. Paskaičiavau, kad vien per pirmą šių metų pusę man žinomi (o aš be abejo visų atvejų nežinau)  virs 30 atvejų, kuomet teisėtai reikalauti leidimai nebuvo išduoti.

Savivaldybė verčiau renkasi perspektyvą pralaimėti teismus (o tai jau yra įvykę) bet žūt būt neleisti piliečiams išreiški savo nuomonę viešo renginio metu. Naivu manyti, kad toks miesto vadovų elgesys tėra jų pačių iniciatyva ir naivu tikėtis kad kažkas pasikeis iki centrinės šalies valdžios pasikeitimo.

Ko gero skandalingiausias atvejis buvo tuomet kai pati savivaldybė suskubo bausti renginio skirto vaikų ginimo dienai organizatorių nors pati šiam renginiui neprieštaravo. Beje tik po šio įvykio į viešumą iškilo nesuvokiamas miesto valdininkų ankstesnis sprendimas įpareigojantis derinti su Arkiviskupijos kurija visus renginius kurios ketinama rengti municipalinėje Katedros aikštėje.

Ir taip sunkiai suvokiama kuomet Konstitucijos įtvirtintos teisės realizavimas priklauso nuo miesto valdininkijos norų, tačiau kai piliečių teises gali varžyti religinės bendrijos vadovybė tuomet iš tiesu tenka prisiminti Iraną.

Tiesa, man pakankamai aiškios priežastys kurios lemia tokį nervingą valdžios reakcija į piliečių viešuosius veiksmus. Apie sausio 15 –osios įvykius rašyta daug, tačiau nagrinėjant įvykius bent jau pasigedau vieno labai šiam įvykiui tinkančio, tik neišsigąskite, V.Lenino duoto revoliucinės situacijos apibrėžimo „Viršūnės negali, apačios nenori“.

Akivaizdu kad nepasitenkinimas esama padėtimi gali išsilieti į du veiksmus: adekvatų protestą ir pilietinį maištą. Adekvatus protestas, nors ir kraštutinėse formose yra konstruktyvus nes jo priežastys suprantamos o pasiekus tikslą (bent iš dalies) jis nuslūgsta, tuo tapu maištas yra iracionalus ir jo mėsmale dažniausia nenustoja suktis  net pašalinus pirminę neramumų priežastį.

Tačiau paradoksas yra tame, kad valdančioms (bet kokios šalies) grupuotiems būtent pilietinis protestas kelia didesnį pavojų nei maištas. Maištą gali drąsiai slopinti jėga, nuslopinus gali nekliudomai apriboti pilietines teises, susidoroti su maištininkais ir šiaip oponentais priskiriant juos maištininkams.

Visa naujausioji istorija parodė kad maištas virsdavo revoliucijomis tik tuomet, kai prieštaravimai visuomenėje pasiekdavo tokį lygį, kuomet problemos tapdavo neišsprendžiamos didžiajai daliai narių. Užtat net ir gausiai palaikomas maištas neatspindėjęs didžiosios piliečių dalies nuotaikų visuomet būdavo pasmerktas žlugti o po žlugimo valstybė „užsukdavo“ represijų mechanizmą. Pilietinio protesto (organizuoto ar spontaniško) atveju valdžia turi kažkaip reaguoti. Tik labai nuožmus režimai į pilietinius protestus atsako jėga.

Vakarų demokratijose yra įprasta į piliečių reikalavimus bent dalinai reaguoti nors ir vien dėl to kad nereagavimas atsirūgs per kitus rinkimus. Lietuvoje –nepastebėti, na o dabar iš viso nesudaryti sąlygų reikalavimams viešai pareikšti. Tiesa teko įsitikinti kad kai kurie „nepastebėti“ kadencijos metu piliečių reikalavimai kažkodėl atsiduria valdančiųjų rinkiminėse programose (matyt kad laimėjus rinkimus buto ko nevykdyti – aut. pastaba). Ir štai čia ir slypi vienas didžiausių pavojų nes neįvykdomi ir net nepastebėti skirtingų visuomenės grupių reikalavimai galiausia gali sudaryti tą kritinę masę, kuri leis pradėti  įvykiams kamuoliuotis pagal maišto scenarijų, nors kita vertus būtent maištas ir suteikia teisę neatsižvelgti į piliečių norus. Tad dar visai verta pasvarstyti ar visuomenė nėra sąmoningai stumiama aštraus konflikto link.

Kalbant apie žodžio laisvę Lietuvoje mes taip galime pastebėti aiškų regresą kurį mano manymų sąlygoja du pagrindiniai veiksniai tai siekis kontroliuoti politiškai orientuotus viešuosius pasisakymus ir ypač konservatyvių moralės nuostatų diegimas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pirmieji laisvos informacinės erdvės metai iš tiesu pasižymėjo ganėtinai laisvu tiek mass-media ( sąmoningai nenaudoju naujadaro „žiniasklaida“ nes mano manymu šis terminas tiksliai nenusako viešosios informacinės erdvės sąvokos) tiek viešųjų asmenų elgesių. Per dešimti pirmųjų metų galiu prisiminti nebent tik Jaroslavo Banevičiaus bylą, kurios „politiškumu“ drįstu abejoti. 

Šalinant tą pati Paksą būtent į viešąją erdvę nutekinama informacija lėmė sąlyginiai mažą pasipriešinimą iš visuomenės. Tuo pačiu matyt atėjo supratimas, kad kovos viešoje erdvėje iš esmės lemia jėgų pasiskirstymą valdžios Olimpe. Neigiami reiškiniai prasidėjo greičiausia valdančioms politinėms grupuotėms suvokus, kad nepriklausoma žurnalistika ne visuomet plauks nustatytu „farvateriu“ todėl jau „antrojo Adamkaus“ metu buvo pradėti teisiniai žygiai siekiant kontroliuoti viešoje erdvėje sklaidančia informaciją. 

Tačiau mano manymu lemiamas posūkis įvyko kartu su garsiais „Nepilnamečių Apsaugos nuo Neigiamo Viešosios Poveikio Įstatymo“ pataisomis. Daugiausia šios pataisos sulaukė kritikos dėl homoseksualių asmenų galimo teisių pažeidimo, tačiau šio įstatymo pavojingumą žodžio laisvei reikia vertinti pirmiausia dėl sąvokų neapibrėžtumo, o kuo gresia įstatymo su „plataus traktavimo“ sąvokomis taikymas esant dabartiniai Lietuvos teisinei sistemai mes ko gero visi suprantame.

Tačiau didžiausiu smūgiu žodžio laivei laikyčiau dabartinį valdančiųjų ketinimą reglamentuoti istorinių procesų vertinimą. Kodėl būtent dabar tapo svarbu riboti diskusiją apie prieškario-pokario Lietuvos istoriją?

Akivaizdu, kad kaip bevyktu diskusija šiais istoriniais klausimais ji neturi tiesioginės įtakos dabarčiai, nors ir dėl kad betarpiškai dalyvavusiu tų metų įvykiuose nėra daug. Tačiau yra netiesioginis bet aiškiai suvokiamas ryšis tarp padėties „smetoninėje“ Lietuvoje ir dabartinių procesų.

Nagrinėjant anuometinės Lietuvos ydas atrandame ir ryškią socialinę atskirtį  ir priklausomybe nuo išorės kapitalo  ir oficialiosios ideologijos sustabarėjimą ir klerikalizmo įsigalėjimą.

Natūralu, kad anuometinių procesų aprašymas neįmanomas be vienokių ar kitokių vertinimų, o šių dienų procesų vertinimas neįmanomas be aliuzijų į praeitį. Galite paklausti kuo čia dėtas „komunizmo nusikaltimų pateisinimas“ už kurį žadama bausti ? Atsakysiu.

Nagrinėjant ypač nevykusią A.Smetonos politiką 1940 m. įvykiai Lietuvoje tampa suprantami ganėtinai nevienareikšmiškai, o tuomet bet kokiame istorijos vertinime, besiskiriančiame nuo dogmatinės versijos norint galima įžvelgti ir „pateisinimus“. Taip pat neaišku ar „pateisinimu“ nebus  laikomas dabartinių socialiniu / ekonominių / demografinių rodyklių palyginimas su pvz. „vėlyvojo“ TSRS laikų statistika.

Bandymai teigti kad atsakomybė grės tik už „įžeidžiančią formą“ manęs neįtikina vien dėl to kad esu matęs bent kelis atvejus kuomet piliečiai buvo baudžiami pagal pvz. ATPK straipsnius „už teisėtų reikalavimų nevykdymą“ kuomet net nebuvo tiksliai nustatyta kokį reikalavimą pilietis buvo neįvykdęs. 

Manyčiau įteisinus baudžiamąją atsakomybę „plataus spektro“įstatymu atsiranda neribotos galimybės traktuoti įstatymą taip kaip to reikalauja politinė konjunktūra.

Nuoširdžiai Jūsų

Vitalijus Balkus

Šioje skiltyje dienoraštį galite rašyti ir Jūs. Savo tekstus siųskite el. paštu This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it .

Susiję straipsniai:

• Rusas nėra liga
• Ar Vilnius susidoros su krentančiom kuro kainomis?
• Ar leisime, kad Algis Ramanauskas ir toliau tyčiotųsi iš žmonių?
• „Maxima“: kaip ilgai taisytas įvaizdis nuėjo velniop
• Minimali alga yra nesusipratimas