Balsavimas

Netikėtumų jau nebus. Sąrašų „garvežiai“, kaip ir buvo galima tikėtis, ir toliau liko daug patogesnėse Seimo nario ar europarlamentaro kėdėse, o likusieji suformavo koalicijas atsižvelgdami į vietinę specifiką, pernelyg nevargindami savęs klausimais apie galimus savo pačių deklaruotų nuostatų prieštaravimą naujai susikūrusių koalicijų bendrosioms nuostatoms. Koalicijų sudarymui didesnės įtakos neturėjo net jėgų pasiskirstymas nacionaliniame parlamente.

Nesikartosiu ir nepradėsiu vėl kalbėti apie tradiciškai atmestinai rašomas partijų rinkimų programas, apie tai, kaip tos kreivai šleivai surašytos programos galiausiai virsta figos lapeliais savo tikriems interesams pridengti. Visą tai jūs puikiausia žinote ir be manęs. Daug įdomiau panagrinėti, kaip piliečiai visoje deklaratyvių banalybių ir pažadų įvairovėje išsirinko tai, ką šiandien turi.

Šie rinkimai iš tiesų buvo unikalūs. Pirmiausia dėl to, kad jie vyko didelių ekonominių problemų fone. Antra – jie vyko šalyje, kurioje ženkli piliečių dalis jau nebegalėjo pasinaudoti rinkimų teise, nes atsidūrė už šalies ribų. Trečia – vis labiau visuomenei spaudžiant, pirmą kartą rinkimai jau nebuvo vien partinių kandidatų pasjanso dėlionė.

Jei kas pasakytų, kad kokioje nors šalyje susiklostė panaši padėtis, drįsčiau iš karto prognozuoti, kad joje įvyks dideli pokyčiai. Sustiprės populistinės jėgos, į valdžią pateks kraštutinių dešiniųjų arba kairiųjų politikai arba, geriausiu atveju, tiesiog prasidės naujų, valdžia nesusitepusių politikų karjeros saulėtekis  Būtent tai būdinga šiems laikams.

Neįtikėtina, tačiau Lietuvoje viskas vyko priešingai. Galime kiek norime kalbėti apie tai, kad pavieniams kandidatams, tarp kurių buvo ir bendruomenių lyderių bei žinomų žmonių, tiesiog pritrūko laiko ir patirties pasirodyti geriau. Galime kalbėti, kad partijos, ypač valdančiosios, yra labiau palaikomos iš žiniasklaidos pusės, o dosnūs didžiųjų partijų finansavimas iš valstybės biudžeto dar labiau palengvina šių partijų populiarinimą. Tačiau pinigai arba žiniasklaidos inercija juk netapo sėkmės formule politikos paraštėse atsidūrusiems K. Prunskienei ar A. Paulauskui.

Per pusantro mėnesio teko pabendrauti ir su partijų sąrašuose dalyvavusiais kandidatais, ir su visuomenininkais, ir su bendruomenių atstovais. Gerai prisimenu pirmų dienų reakciją į rezultatus Vilniuje – daugelis visiškai nesuvokė, kas įvyko. Miegamieji miestų rajonai sutartinai atidavė savo balsus tam, kuris labiausiai buvo keikiamas būtent šiuose rajonuose. Teko išgirsti konspiracinę versiją apie neįtikėtinai plataus masto rinkėjų papirkimą (kuris turėjo būti atliktas visiškai slaptai), plito ir „psichologinė“ versija, kuomet buvo teigiama, kad sėkmę lėmė gražiai surašyta autobiografinė kandidato knygelė.

O juk viskas paprasta. Varžėsi 2 paplitusios rinkėjų nuostatos. Pirmoji nuostata – „Niekas nepasikeis – kaip vogė, taip ir vogs“ – buvo būdinga tiems, kurie neatėjo prie balsadėžių arba balsavo tradiciškai. Antroji – „Kad tik nebūtų blogiau“ – lėmė pasirinkimą tarp jau veikiančių (irgi tradicinių) politinių partijų ar politikų. Rinkimų rezultatai buvo nulemti, kai pastaroji nuostata Vilniuje transformavosi į „Šitas, aišku, sukčius, bet miestą juk pagražino“.

Permainos gąsdina. Ypač jos gąsdina piliečius, kurie „papokštavo“ per 2008 m. nacionalinio parlamento rinkimus. Be abejo, gerai, kad visuomenėje suvokiama, jog negalima balsuoti vien tik už gražias kojas, šypseną ar šviežią anekdotą, tačiau iki šiol vis dar nesuprantama, kad pasitikėjimo mandatą praradę politikai nėra „mažesnė blogybė – jei buvo problemų jiems valdant pirmą kartą, antrąkart (arba net trečiąkart) valdant problemos tik paaštrės. Maža to, kuomet veikiama seniai susiformavusioje politinėje aplinkoje, tuomet į valdžią sugrįžusiam politikui nereikia gaišti laiko ieškant sąjungininkų, kuriant naujas sąsajas ar ruošiant „priešnuodžius“ galimai opozicijai. Efektyvumas kyla ir tuomet, kai politikas orientuojasi vien tik į savo kišenę.

Kalbėdamas apie vietinių rinkimų rezultatus, vis tik norėčiau akcentuoti tai, kad savivaldybių tarybų rinkimai yra artėjančių nacionalinių rinkimų preliudija. Ir štai čia atsiranda rimtas pagrindas nerimauti. Mano minėti veiksniai per artėjančius metus nepasikeis. Ekonomika jei ir augs, tai gerokai lėčiau nei norėta. Emigracija jei ne didės, tai bent jau tikrai nevirs reemigracija. Išliks ir tradicinė neigiama piliečių nuostata politikų ir politinių partijų atžvilgiu. Suveikus šioms nuostatoms, bus sunku tikėtis didesnių pokyčių, nes dalyvauti rinkimuose žmonėms atrodys beprasmiška arba jie rinksis vien iš jau žinomų asmenų tarpo.

Turint omenyje faktą, kad piliečiai neturi realių svertų kontroliuoti jau išrinktus politikus, bijau, kad būsime priversti kalbėti apie dar vieną kadenciją truksiančią stagnaciją. O tai reiškia, kad ir toliau stiprės biurokratinis aparatas, ir toliau menkės piliečio vaidmuo valstybėje, ir toliau galios bendrais asmeniniais interesais susietų politikų ir valdininkijos grupių, veikiančių pagal principą „Aš tau – tu man“, savivalė.

Panacėjos nuo šios ligos, it vėžys ėdančios valstybę, nėra. Bet yra būdai, kaip padaryti, kad demokratijos erozija nesiplėstų. Piliečiai turi teisę ne tik dalyvauti valstybės valdyme, bet ir privalo pagaliau laisvai rinkti atstovaujamuosius valdymo organus, o taip pat turėti realią teisę tiesiogiai priimti svarbius sprendimus.

Brangu? Rizikinga? Trūksta pasitikėjimo bendrapiliečiais? Taip, būtent tai ir bandoma teigti, kuomet pradedama kalbėti apie tiesioginę demokratiją arba balsavimo mechanizmo supaprastinimą Lietuvoje. Tačiau pirmiausia prisiminkime faktą, kad Lietuvoje gyvena mažiau žmonių nei dažname pasaulio didmiestyje. Be to, mūsų šalis ypatinga tuo, kad svetur gyvenantys sudaro ne mažiau ketvirtadalio šalies piliečių. Eliminuoti iš politinio gyvenimo emigrantai galiausiai integruosis į jas priėmusias visuomenės. Ką besakytų viduramžių kategorijomis mąstantys kai kurie „patriotai“, savų piliečių praradimo niekas nekompensuos.

Užsienio lietuviai neturi tinkamo įrankio savo valiai išreikšti. Tie, kas turėjo reikalų su Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis Jungtinėje Karalystėje ar Ispanijoje, puikiai žino, koks komplikuotas būna bendravimas su šiomis institucijomis.

O juk dauguma svetur išvykusių kitų šalių piliečių tokį įrankį jau turi. Estai jau pradėjo balsuoti neišeidami iš namų. Ir dangus ant žemės nenukrito, ir valdžioje atsitiktinių politikų nepadaugėjo. Laisvesnės galimybės prie virtualių balsadėžių atvedė daugiau motyvuotų rinkėjų. Kalbos apie didesnius galimų papirkinėjimų ir kitų pažeidimų mastus reiškia tik norą palikti viską taip, kaip yra dabar.

Savo balsus parduoti pasiruošusių piliečių visada buvo, yra ir bus – kaip ir piliečių, lengvai pasiduodančių įtakai. Tačiau pirmieji sudaro menką balsuojančių dalį, tad gausesnis rinkimuose dalyvaujančių skaičius tokių rinkėjų įtaka tik sumažins. Antrieji kuo puikiausiai įtakojami ir šiandien. Tereikia pažiūrėti, kas vyksta per rinkimus Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose. Spaudimą rinkėjui ypač sunku susekti, tačiau kuo labiau rinkėjai bus „išsibarstę“, tuo sunkiau bus surinkti palankių balsų skaičių juos spaudžiant. Įteisinus balsavimą internetu, prisidėtų agitatoriams nepasiekiamų užsienio rinkėjų balsai. Gal būtent Šalčininkų rajono atveju „užsieniečių“ balsai mažai ką įtakos, tačiau Šalčininkų ir Vilniaus rajonai nėra toli gražu vieninteliai probleminiai rajonai.

Tiesioginė demokratija Lietuvoje yra mirusi. Referendumo įstatymą galėtume pavadinti „Antireferendumo įstatymu“, o įstatymo teikimo tvarką – tvarka, užkertančia kelią pateikti įstatymo projektą. Valdžioje klesti neliečiamųjų luomas, iš kurio pasitraukti anksčiau laiko galima tik suėstam per apkaltą savo kolegų arba kojomis į priekį. Aišku, galima ir savanoriškai atsisakyti vietos Seime ar savivaldybėje, tačiau apie stebuklingas išimtis kalbėti neverta.

Nuolat kalbama, kad eiliniam piliečiui valstybės reikalai per sudėtingi, todėl atsiranda didelė „neteisingų“ sprendimų rizika. Taip teigiantys kažkodėl nemato paradokso tame, kad tas pats pilietis, uoliai saugomas nuo galimų „klaidingų“ sprendimų, kartais tampa labai reikalingas, kai jo balso prireikia per eilinius atstovaujamosios valdžios rinkimus. Jei nūdienos politinis elitas piliečius laiko menkaverčiais ir nepilno proto, tegul pasirūpina absoliučios monarchijos atkūrimu. Tuomet nereikės kas keturis metus rūpintis valdžios legitimizavimu.

Tuo tarpu pačiame Europos centre, Šveicarijoje, nacionaliniai ir vietiniai referendumai vyksta nuolat. Per juos buvo sprendžiamas ir šalies narystės JTO, ir minaretų statybos, ir dar daug kitokių klausimų. Tokių referendumų privalumas yra tas, kad jo rezultatai ir yra tikrasis žmonių balsas, kurio neįmanoma interpretuoti kitaip nei jis skambėjo piliečių atsakyme. Paprasta ir efektyvu.

Ar Lietuvai tai būtų brangu? Tikrai ne. Keli milijonai litų, išleistų per metus gyventojų apklausoms, sudarytų vos menką dalį pinigų, pvz., palaidotų po vadinamojo nacionalinio stadiono pamatais. Pritaikius elektroninio balsavimo mechanizmą, kaštai sumažėtų keleriopai. Kaip ir minėjau, visuotinės apklausos būdu sprendžiamų klausimų gali būti pačių įvairiausių. Drįsčiau siūlyti taip spręsti visų didesnių valstybės vykdomų projektų likimą, pvz., nacionalinio stadiono ar naujos AE statybų klausimą.

Tuo pačiu verta pasvarstyti ir apie renkamų pareigybių plėtrą  Ko gero, retas prieštaraus tam, kad miestų ir rajonų vadovai negali būti renkami kitaip nei tiesiogiai. Dabartiniai įvykiai, kuomet dėl merų postų vyksta įžūlus žaidimai, dar labiau sustiprina šią nuostatą. Greičiausia niekas neprieštaraus ir tam, kad tiesiogiai būtų renkama žmogui artimiausia valdžia – seniūnai. Pasaulyje paplitusi praktika, kuomet renkami ir vietiniai teisėjai, ir prokurorai.

Galbūt mums tai sunkiai suvokiama, tačiau kito kelio, kaip pakeisti padėtį valstybe valstybėje tapusiuose struktūrose, aš jau nebematau  Be abejo, tiesioginiu būdu rinkti kiekvieną apylinkės teisėją būtų sudėtinga, tačiau įteisinti ir vėliau realizuoti nuostatą, kad visuomenė tvirtintų visą teismo sudėtį, – įmanoma. Piliečiai, ypač gyvenantis mažesniuose rajonuose, puikiai žino, kuris teisėjas yra kyšininkas, kuris girtuoklis, kuris tinginys, o kuris bičiuliaujasi su vietiniais „berniukais“ .

Taigi stovime prie pasirinkimo slenksčio. Galime ir toliau žaisti politikavimo žaidimus, po kiekvienų rinkimų vis spėliodami, kaip „susiporuos“ mūsų išrinktieji, ir analizuodami, kodėl tariamai aršiausi priešininkai puikiai sutarė. Arba sudaryti sąlygas, kuomet susiformavę politikų junginiai (partijomis daugelį jų apskritai nedrįsčiau vadinti) per rinkimus jaustų nuolatinį nerimą, kad jau įprastos rinkimų technologijos gali nesuveikti. Ir ne tik per rinkimus.

Tiesioginės demokratijos principų taikymas supaprastintų ir ženkliai pagreitintų daugelio įsisenėjusių problemų sprendimą. Priėmus galutinį sprendimą nacionalinio referendumo (savivaldos lygmenyje – vietinio referendumo) keliu, tolesnis problemos nagrinėjimas parlamente (savivaldoje) darosi nebereikalingas. Tokia įsisenėjusia problema galėčiau įvardinti, pvz., naujos AE statybą.  Statybų pradžios nematyti, tačiau su kiekviena eiline „galimybių studija“ ar konkurso medžiagos rengimu iš valstybės biudžeto išplaunama nuo kelių dešimčių tūkstančių iki milijono litų  Galutinis sprendimas sustabdytų pinigų švaistymą arba įpareigotų vyriausybę pradėti realius darbus.

Ar bus pagaliau priimti piliečiams naudingi sprendimai ir Lietuva iš atstovaujamosios demokratijos šalies taps iš tiesų demokratine valstybe – priklauso nuo mūsų visų aktyvumo.

Šioje skiltyje dienoraštį galite rašyti ir Jūs. Savo tekstus siųskite el. paštu This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it

Susiję straipsniai:

• Rusas nėra liga
• Ar Vilnius susidoros su krentančiom kuro kainomis?
• Ar leisime, kad Algis Ramanauskas ir toliau tyčiotųsi iš žmonių?
• „Maxima“: kaip ilgai taisytas įvaizdis nuėjo velniop
• Minimali alga yra nesusipratimas