Nepriklausomybės dienos proga trumpam staiga pragiedrėjęs dangus – tarsi ženklas nuolatinių skandalų ir tarpusavio rietenų debesų niaukiamai Lietuvai. Ar ne metas būtų stabtelti ir susimąstyti: ką ir kodėl darome, kokį pėdsaką mūsų sprendimai paliks šalies istorijoje?

„Įkvepiantys“ pavyzdžiai

Ne paslaptis, kad dabar pirmiausia žiūrima savo interesų: tiek versle, tiek politikoje. Ne gana to, savi interesai ginami aršiai ir iki „paskutinio kraujo lašo“, kaip kokiam Stalingrade. Net jei nesi teisus. Ypač „gražiai“ tai pademonstravo vienas prieš keletą metų atstatydintas prezidentas.

Ir ko gi norėti iš eilinių valstybės tarnautojų jei prezidentai ir ministrai išsisukinėja, ieško kaip apeiti įstatymus. Prezidentas Valdas Adamkus praeitą savaitę pasirašė Atominės elektrinės įstatymą, atverdamas duris prieštaringai vertinamam valstybinio ir privataus kapitalo lydiniui – „Leo LT“. Klausant po įstatymo pasirašymo sakytos prezidento kalbos apėmė keistas jausmas.

Gyvename pasakų šalyje?

Susidarė įspūdis, kad V. Adamkus įsivaizduoja esąs riterių ar džentelmenų šalies vadovas, nes jo kalboje nuolat buvo galima išgirsti žodžius „susitarėme“, „man pažadėjo“, „kartu dirbdami pakeisime“ ir pan. Iš tiesų, sunku suvokti, kodėl valstybės vadovas, matydamas bent menkiausią netobulumą tokiame svarbiame įstatyme, taip skubėjo jį pasirašyti.

Ar ne logiška būtų tokiu atveju įstatymą sugrąžinti papildomiems aptarimams ir pataisymams? Gal ir taip. Tik ne šiandienos Lietuvoje. Gali būti, kad prezidentas suvokė, jog nepasirašius įstatymo dabar, jis galėtų užstrigti labai ilgam. Gali būti, kad prezidentui teko labai sunkus apsisprendimas: iš dviejų blogybių pasirinkti mažesnę.

Arši kova vyksta ne tik aukščiausiuose valdžios ir verslo sluoksniuose. Štai, dvi eilinės statybų bendrovės ėmė ir susikirto taip, kad net visoje Lietuvoje nuskambėjo, o santykių aiškinimąsi į teismo salę perkėlė.

Murkdydamiesi kasdienybės purve tikrai turėtume kartas nuo karto stabtelėti ir susimąstyti, pažvelgti į save ir savo darbus iš šalies.

Truputėlis optimizmo

Gali būti, kad laikas iš žmonių atminties ištrins daugelį neigiamų prisiminimų. Štai tarpukario Lietuvą daugelis dabar įsivaizduoja beveik idealią, tačiau iš istorijos žinome, kad taip toli gražu nebuvo.

Vis tik verslininkai tarpukaryje gyveno neblogai, o ir šiandien gerų dalykų galima aptikti. Štai bankai siūlo naujas paslaugas, o žmonės bando verstis įvairiausiais, net kiek neįprastais būdais.

Priklausome Šengeno erdvei ir nors dar ne visiškai atsivėrėme Europai, galime savo pasiekimais šioje srityje didžiuotis. Svarbiausia, kad prie Europos artėjame ne tik fiziškai, bet savo sąmoningumu. Vis daugiau žmonių susipranta rūšiuoti atliekas ir taip prisideda prie švaresnio gyvenimo kūrimo.

Šiomis optimistinėmis nuotaikomis norėčiau ir baigti, tik negaliu nepasidžiaugti dar vienu įvykiu – kukliu pirmojo Lietuvoje internetinio savaitraščio Verslosavaite.lt „jubiliejumi“ – penkiasdešimtuoju numeriu.

Ta proga džiaugiamės turėdami tvirtą ir nuolat augantį ištikimų skaitytojų ratą ir tikimės, kad mūsų ir Jūsų, gerbiami skaitytojai, bendradarbiavimas tik stiprės.

Susiję straipsniai:

• Redakcijos žodis. Paknopstom į prarają
• Redakcijos žodis. Po krizės ženklu
• Redakcijos žodis. Kas mokės?
• Redakcijos žodis. Velniava dėl mokesčių
• Redakcijos žodis. Negandos jau beldžiasi į duris