Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas   
2021 10 26, 09:55
Ką daryti su infliacija?

Image
VersloSavaite.lt nuotr.
Kainų augimas yra ypatingai lietuvius jaudinanti tema. Daugumoje kitų šalių pagrindine ekonomine problema paprastai yra įvardijami nedarbas arba nelygybė, tačiau ne Lietuvoje – apie kainų augimą čia būdavo diskutuojama, net kai jos traukdavosi.

 

Nenuostabu, kad šiandien, kai kainos iš tikrųjų sparčiai kyla dėl suaižėjusių prekybos grandinių ir padvigubėjusių energijos kainų, kyla vis didesni debatai, ką reiktų daryti ir kas dėl to turėtų prisiimti atsakomybę. 

 

Kas pučia kainas

 

Šių metų rugsėjo mėnesį metinė infliacija Lietuvoje pasiekė seniai neregėtą lygį − 6,3 proc., ir tai iš pirmo žvilgsnio reikalautų imtis neatidėliotinų veiksmų. Tačiau tam, kad nuspręstume, kokių veiksmų imtis, visų pirma reikia suvokti dabartinės infliacijos priežastis.

 

Visų pirma, reikia nepamiršti, kad pastarieji du metai buvo labai neįprasti. Praėjusių metų pavasarį, pačiame pandemijos įkarštyje, naftos kainos kurį laiką buvo neigiamos. Pasaulio ekonomika ir tiekimo grandinės per ypatingai trumpą laiko tarpą perėjo ir per didžiausią atsimenamą krizę, ir sparčiausią atsigavimą.

 

reklama

Pandemija kardinaliai pakeitė gyventojų vartojimo įpročius, o daliai industrijų per pastaruosius dešimt metų nepakankamai investavus, jos dabar nežino, kaip susitvarkyti su milžinišku užsakymų antplūdžiu.

 

Analitikai paprastai lygina ir vertina metinius įvairių rodiklių pokyčius, tačiau pastaraisiais metais aplinkybės keitėsi taip smarkiai, kad tie rodikliai dažniau gali klaidinti, nei duoti naudos. Žvelgiant į vidutines infliacijos tendencijas per paskutinius dvejus metus, įvertinus ir smarkų kainų sulėtėjimą pernai, šiandieninė situacija nesiskiria nuo 2018 metų.

 

Lietuvos ekonomika ypatingai maža ir atvira, tad ji yra labai priklausoma nuo globalių tendencijų. Mes pajaučiame visus pasaulinės paklausos pasikeitimus, tačiau patys jų paveikti niekaip negalime, todėl globalūs pokyčiai atsispindi mūsų kainose, ypač kalbant apie energijos išteklius.

 

Šiuo metu transporto, elektros ir kito kuro kainų augimas sudaro apie du trečdalius visos Lietuvoje fiksuojamos infliacijos. Tai reiškia, kad dauguma šiandieninio kainų augimo yra ne mūsų kontrolės ribose, ir mes tam negalime daryti jokios įtakos.

 

Vidinė infliacija ir biudžetas

 

Žinoma, ne visa infliacija Lietuvoje yra importuota. Labai svarbus infliacijos veiksnys yra darbo rinkos padėtis ir atlyginimų augimas.

 

Darbo užmokestis yra reikšminga įmonių sąnaudų dalis, todėl ji natūraliai atsispindi ir galutinėse kainose. Vertinant atskirus sektorius, ryšys tarp darbo rinkos ir kainų gali būti labai skirtingas – pramonėje ar prekyboje darbo sąnaudos sudaro gana nedidelę dalį visų verslo išlaidų, tačiau daugelyje paslaugų atlyginimai gali sudaryti net pusę visų išlaidų.

 

Žvelgiant į ekonomiką plačiau, atlyginimų augimas paaiškina iki trečdalio pagrindinės infliacijos, eliminavus maisto ir energijos kainas. Vadinasi, vidaus ekonomikos padėtis turi reikšmingos, tačiau gerokai mažesnės įtakos infliacijai nei pasaulinės kainų tendencijos.

 

Esant tokioms aplinkybėms, pakankamai makabriškai skamba kai kurių politikų ir analitikų komentarai, kad dabartinis biudžetas sukels dar didesnį kainų augimą. Jų naudojama logika gana paprasta – kuo daugiau pinigų, tuo didesnė infliacija. Nors visiškai baziniame lygyje tai ir tiesa, toks banalių pastebėjimų atkartojimas yra beprasmis.

 

Norint, kad diskusija būtų konstruktyvi, reikia pažvelgti į kanalus, kuriais valstybės išlaidos veikia kainas. Didindama grynąsias išlaidas, valstybė veikia paklausą, jei paklausa didėja – mažėja nedarbas ir auga atlyginimai, kas ilguoju laikotarpiu virsta kainų augimu. Ir atvirkščiai.

 

Norint biudžeto pagalba stabdyti vidinę infliaciją, reiktų taip pat mažinti ir valstybės išlaidas, kad atlyginimų augimas sulėtėtų iki nulio. Jei mūsų tikslas nulinė bendra infliacija, reiktų, kad gyventojų pajamos kristų 2009 metų stiliumi.

 

Įvertinus visą priežastingumo grandinę, paaiškėja pora dalykų. Biudžeto vaidmuo skatinant infliaciją yra gan menkas, lyginant su išorės veiksniais, o bandymas sumažinti infliaciją biudžeto pagalba būtų itin skausmingas.

 

Tai ką daryti su kainomis?

 

Pasaulinių energijos kainų mes pakeisti neturime galimybių, todėl trumpuoju laikotarpiu teks susitaikyti su aukštomis šildymo, elektros ir degalų kainomis.

 

Pačioms labiausiai pažeidžiamoms grupėms egzistuoja kompensaciniai mechanizmai, o bendras pajamų lygis auga dvigubai sparčiau nei kainos, todėl perkamoji galia pernelyg nenukentės.

 

Tačiau žvelgiant į ateitį, geriausia apsauga nuo energijos kainų svyravimų yra energetinio nepriklausomumo didinimas. Investicijos į elektros generaciją, atsinaujinančius energijos šaltinius bei į didesnį energijos panaudojimo našumą sumažintų importuojamų energijos produktų reikšmę gyventojų vartojimo krepšelyje. Tokiu atveju pasaulinių kainų svyravimai ateityje mums skaudėtų mažiau. 

 

Infliacija, kylanti iš atlyginimų augimo, yra natūrali ekonominio vystymosi ir konvergencijos ES pajamų vidurkio link pasekmė. Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims dėl spartesnio pajamų augimo yra būdinga aukštesnė, apie 3 proc. siekianti infliacija, kuri yra ypatingai pastebima paslaugų kainose.

 

Sustabdyti dėl darbo rinkos veiksnių kylančią infliaciją galima arba pristabdant augimą, arba didinant pajamų nelygybę, tačiau nei vienas iš šių kelių, ko gero, nėra socialiai priimtinas. 

 

Verslosavaite.lt

 

 



 

Komentuoti
Vardas:
Komentaras:

Neburnok
Apsaugos kodas:* Code

VersloSavaite.lt pasilieka teisę šalinti reklaminius, nekultūringus, įžeidžiančius ar kitaip įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. Paskelbusieji netinkamus komentarus gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

 

Susiję straipsniai:

 

reklama

apklausa

Ar per pastaruosius metus kilo jūsų darbo užmokestis?
 

reklama