Foto

Taipogi, nuo pinigų politikos tikslinio lygio atitrūkusi infliacija ir sunkiai suvaldomos algų-kainų spiralės rizikos pastūmėjo centrinius bankus itin aštriam pinigų politikos posūkiui. Staigiai pakilusios palūkanų normos ir mažėjantis likvidumas reikšmingai pakeitė kredito ir visos pinigų rinkos konjunktūrą.

Vis dėlto, nors vis dar jaučiame infliacijos šoko padarinius ir nerimaujame dėl galimų naujų infliacijos židinių, šiandien stebimas spartus infliacijos atoslūgis nėra vien teigiamas pasekmes lemiantis reiškinys. Aukštos infliacijos atokaitoje sirpo rekordinės įmonių apyvartos ir dosnios mokesčių pajamos į valstybių biudžetus.

Nors 2022 m. įmonės patyrė neeilinių iššūkių dėl reikšmingai išaugusių sąnaudų, paklausa jų prekėms ir paslaugoms kurį laiką dėl sutrūkinėjusių tiekimo grandinių pasekmių ir paklausos inercijos vis dar sparčiai didėjo. O vėliau, net ir vartojimui panirus į sąstingį, kylančios kainos atliko savo darbą.

Infliacinė dūmų šaškė po rekordinėmis apyvartomis paslėpė vartojimo elgsenos pokyčius. Pavyzdžiui, mažmeninės prekybos apyvartų dinamika rodo, kad, nepaisant to, kad nuo pat karo pradžios realios prekybos apimtys neaugo, bet gyventojų išlaidos mažmeninės prekybos parduotuvėse skynė vis naujus rekordus. Prekybos įmonės, vertindamos tokius nominalius signalus, net ir žaliavoms ir tarpinio vartojimo produkcijai atpigus, neskuba keisti kainų galutiniam vartotojui.

Infliacija ilgainiui užpylė pačios paliktas duobes viešuosiuose finansuose. Vertinant valstybių fiskalinės politikos tendencijas, infliacija taipogi turėjo nevienareikšmį poveikį. Puikiai prisimename, kad 2022 m., rusijai pradėjus energetinį karą prieš Europą, vyriausybės suskubo skleisti antiinfliacinius skydus ir rūpintis ekonomikos dalyvių atsparumu energetinės krizės ir kainų šuolio akivaizdoje. Buvo reikšmingai padidintos valdžios sektoriaus išlaidos, kai kuriose šalyse – ir apkarpyti mokesčiai. Tai išbalansavo viešuosius finansus ir atvėrė deficitus.

Vis dėlto, infliacijos banga palanki tuo, kad jos potvynio metu įplaukia ir solidžios infliacinės pajamos į valdžios sektoriaus biudžetus tiek iš netiesioginių mokesčių, tiek ir iš gyventojų pajamų mokesčių, nes ilgainiui atlyginimų augimas sureaguoja į kylančias kainas. Be to, infliacija palanki dar ir tuo, kad leidžia nuvertėti skoloms.

Vis dėlto, šiuo metu įsivyravo priešingi vektoriai. Ir nors atslūgusi infliacija džiugina gyventojus atsigaunančios perkamosios galios perspektyvomis, vis dėlto infliacijos atoslūgis reiškia ir kuklesnes pajamas tiek į įmonių, tiek į valdžios sektoriaus biudžetus.

Finansų ministerija paskelbė, kad sausio mėnesį valstybės biudžeto pajamos buvo 10,5 proc. mažesnės nei pernai. Tai lėmė kuklesnės mokestinių pajamų įplaukos, kurios, palyginti su 2023 m. sausio mėn. krito 9,6 proc. Vien PVM surinkimas, kuris suneša apie 40 proc. visų valstybės biudžeto pajamų, sausį buvo 10,6 proc. mažesnis nei prieš metus. Drauge su savivaldybių biudžetais surinkta 7,9 proc. mažiau pajamų nei 2023 m. sausį. Tiesa, džiugu tai, kad didėjant dirbančiųjų skaičiui ir kilus atlyginimams, vis dar palyginti sparčiai – 8,4 proc. per metus – augo valstybės pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio.

Apibendrinant, pirmasis pusmetis šiemet bus įtemptas. Išlaidų pusė neleis atsikvėpti, nes atlyginimai tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje sparčiai auga ir toliau, tuo tarpu, iš kitos pusės, infliacijos pajamos nebemaskuos vangios paklausos daromo poveikio rezultatams. Vis dėlto, Lietuvos gyventojų perkamosios galios tvirtėjimas ir numatomas palūkanų normų mažėjimas bei su juo siejamas kertinių rinkų atsigavimas nebe už kalnų, tai suteiks naujos energijos Lietuvos ekonomikai antrojoje metų pusėje.

Susiję straipsniai:

• Infliacija įveikta, bet ar ilgam?
• Infliacija Europoje krenta greičiau nei prognozuota
• Kodėl infliacija nebėra didžiausia Lietuvos problema?
• Infliacija grįžo į vienaženklę zoną
• Ekonomistas: Mažėja ne tik infliacija, bet ir kainos