Verslosavaite.lt nuotr.

Dabar mėgstama kalbėti apie tai, kad yra kelios Lietuvos. Sostinė ir provincija. Turtingieji ir vargšai. Tačiau yra ir dar viena Lietuva.

Neesu didelis didžiųjų prekybos centrų gerbėjas, tačiau kiekvieną kartą, kai tenka juose apsilankyti lieku nustebęs. Ypač tai pasakytina apie pačius didžiausius, pavyzdžiui, „Megą“ ar „Akropolius“.

Žinoma, Lietuvos mastais jie turi kuo pasigirti: akvariumais su rykliais, įspūdingo dydžio paslaptingomis galvomis ant sienų ar po stogu pakištais ištisais kvartalais. Tačiau aš ne apie tai. Aš apie žmones, kuriuos ten galima sutikti.

Pasakysite, kad žmonės kaip žmonės, tokie kaip visur, atėję apsipirkti ir praleisti laisvalaikio. Ir vis tik ne, ne tokie. Tiesą sakant, tų žmonių, kuriuos aš matau tenai, aš nesutinku niekur kitur. Tai – kita Lietuva. Akropolio Lietuva.

Kodėl, paklausite? Akropolis (naudosiu šį pavadinimą, kaip bendrinį, nes jau seniai jis mūsų šalyje yra tapęs vartojimo kultūros simboliu) – tarsi šventykla, kur tūkstančiai mūsų tautiečių plūsta atnašauti vartojimo dievams.

Ir kaip kitaip būtų galima pavadinti vietą, kurios duris vos pravėręs patenki į visai kitą, magišką pasaulį?

Tarsi burtų lazdele pamojus, surūgusi storulė, vos žengusi pro Akropolio duris, nušvinta plačiausia šypsena. Būreliai paauglių, apimtų ekstazės nuo šio tviskančio pasaulio, valandų valandas kursuoja nuo suoliuko prie suoliuko, negalėdami palikti šios pasakų šalies.

Štai, porelė studentų, apsalusi nuo meilės ir Akropolio magijos, dairosi į šalis nuostabos kupinomis akimis. Pro šalį pradunda būrys euforijos apimtų giminaičių iš provincijos.

O štai ten – naujosios Lietuvos pranašai – tėtis, kokios nors firmelės skyriaus vadukas, mamytė namų šeimininkė, šiandien sužinojusi naują vegetariško patiekalo receptą ir pora isteriškų vaikučių, reikalaujančių saldainių ir bulvių traškučių. Priekyje – tai, kas svarbiausia – pilnas vežimas produktų tiesiai iš „Maximos“ išdidžiai stumiamas išdidaus tėčio.

Netrukus šį turtą tėtis sukraus į savo beveik naują, išsimokėtinai įsigytą mašiną, kuria šaunioji šeimynėlė važiuos į savo (banko) kartoninį namelį, už kurį įmokas turbūt reiks mokėti dar ir tada, kai kartonas jau bus ištižęs.

Ana ten – savimi tikintis verslininkas, vakar atidaręs naują autoservisą ir ta proga meilužei ieškantis kvepalų „iš paties Akropolio“.

Jei pirmuosius tipažus dar galima sutikti ir ne Akropolyje, tai pastarieji (šeimynėlė, verslininkas ir pan.) beveik vien tik Akropolio privilegija. Ir kaipgi tu juos kur nors kitur sutiksi, jei šiai kastai visur, išskyrus namus, darbą ir Akropolį, leidžiama judėti tik nuosavu automobiliu.

Tačiau kai kas vienija visus šiuos tipažus – visi jie Akropolio Lietuvos gyventojai. Už Akropolio durų jie palieka nušiurusį miestą, šaltą rudeninį orą, automobilių spūstis, visas asmeninio gyvenimo negandas ir kartu su tūkstančiais kitų šios šalies piliečių sunkiu, apsirijėlio žingsniu suka beveik ritualinius ratus savo šventovėje.

Šioje skiltyje dienoraštį galite rašyti ir Jūs. Savo tekstus siųskite el. paštu This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it .

Į viršų

Susiję straipsniai:

• Rusas nėra liga
• Vilniaus griauti nereikia
• Iš Lietuvos biudžeto – Graikijai daugiau nei cento
• Ar apgirtusius žmones politikams lengviau vairuoti?
• Ar Vilnius susidoros su krentančiom kuro kainomis?