Rio de Žaneiras

Kelionę būtina planuoti iš anksto

Mes vykome į Braziliją be kelionių agentūros pagalbos. Ir tik vėliau supratome, kad jei nebūtume visko planavę kelis mėnesius, tikriausiai būtume prašę pakeisti bilietus skristi iš karto atgal.

Šalyje, be vietinio žmogaus nusileidus Sao Paule, kur 20 milijonų gyventojų, o visas miestas pilkas, gatvės surašytos portugalų kalba bei niekas, absoliučiai niekas, nekalba angliškai, gali apimti rimta panika, kad planuotos atostogos baigsis gatvėje šalia lušnynų (portugališkai – favel‘ų). Tačiau mus lydėjo portugališkai kalbantis žmogus, šalia kurio galėjome jaustis gana saugūs.

Kaip parodė patirtis, svarbu bilietus pirkti bent jau prieš pusmetį, o likus trims mėnesiams susiplanuoti kelionės maršrutą, lankytinas vietas, užsisakyti viešbučius, vasarnamius vykstant prie jūros ir visada būti pasiruošus netikėtumams, kurie prasidės vos nusileidus lėktuvu. Anglų kalba Brazilijoje „neegzistuoja“, bet jei nekalbate portugališkai, gal būt jus išgelbės Ispanų kalba.

Sao Paulo – Brazilijos lietuvių sostinė

Mūsų kelionės organizatoriai ir gidai buvo trečios kartos lietuviai, kurie jau gimė Brazilijoje, tačiau kategoriškai save laiko grynakraujais lietuviais. Nesenai jie gavo Lietuvos pilietybę. Sao Paulo mieste yra lietuvių kolonija. Per karą jų seneliai atvyko į Braziliją ir čia įsikūrė. Gimę vaikai ir anūkai tuokėsi tik su lietuviais, kad išsaugotų kalbą ir kultūrą. Tik ketvirtoji karta ėmė „maišytis“ su brazilais ir kurti bendras šeimas.

Šioje kolonijoje gyvenantys lietuviai sunkiai, bet vis dar šneka lietuviškai, turi savo bažnyčią, visos gatvės lietuviškais pavadinimais, kaip antai – Ragazinkas, Republico Lituano ir panašiai. Jiems pats didžiausias džiaugsmas, jei iš Lietuvos atvyksta žmonės aplankyti šalies. Jie priima į savo namus, aprodo pagrindinius miestus, kurortus, lankytinas vietas iki pat Rio de Žaneiro.

Egzotiškų vaisių rojus

Sao Paulas yra industrinis pilkas miestas, kuriame lankytinų vietų beveik nėra. Tai 10-tas pagal brangumą miestas pasaulyje. Didelių prekybos centrų netrūksta, kaip ir smulkių jaukių parduotuvių. Vietiniuose turguose vaisių įvairovė ir skonis tikrai išskirtiniai.

Labiausiai nustebino vaisių dydis, nes Lietuvoje mangas ar avokadas yra kumščio dydžio, o štai Brazilijoje – mažiausiai keturis kartus didesnis. Pirmą kartą teko ragauti cukranendrių sulčių, kurias spaudžia specialiais aparatais tau prieš akis. Jos labai saldžios ir skonis tikrai išskirtinis, kurio neįmanoma su niekuo palyginti. Iš cukranandrių brazilai gamina ir spiritą.

Šalimais turguje ir gatvėse kepamas maistas aliejuje, panašus kaip Lietuvoje „čeburekai“ ar virtiniai. Skonis neypatingas, kaip ir kvapas. Man asmeniškai nekilo net mintis paragauti, kai gatvėje toks karštis, norisi tik vandens ir gaivių vaisių ar salotų. Teko pabuvoti tradiciniame brazilų restorane ir paskanauti ant karštų akmenų keptos mėsos (tokie restoranai jau yra Vilniuje pavadinimu „Grill Brazil“). Susimokėjus nustatytą mokestį, maždaug apie 100 realų vienam žmogui (1 R$ = 1,6 LT), į kurį alkoholiniai gėrimai neįskaičiuoti, gali valgyti į valias visų tau atnešamų mėsos rūšių.

Kas nemėgsta mėsos, ras daržovių, žuvies ir kitų patiekalų savitarnos zonoje. Skonis tikrai dieviškas, nes gali rinktis nuo beveik žalios iki visiškai iškepusios visų rūšių mėsos. Ragavome ir ant iešmo suvertų vištų širdelių, buvo tikrai skanu.

Žymiausias Brazilijos karnavalas

Vykstant pamatyti Brazilijos karnavalo, kuris rengiamas kiekvienais metais vasario mėnesį, Brazilijos vasaros metu, nėra skirtumo ar jį žiūrėti Sao Paule ar Rio de Žaneire.

Abu miestai turi vienodus sambodromus ir stiprias, visoje šalyje žinomas sambos mokyklas, kurios kasmet rengia vis kitą programą ir stengiasi laimėti geriausios mokyklos titulą. Tiesa pasakius, kuomet prasideda keturias dienas trunkantis karnavalas, visa šalis švenčia ir maži karnavalai vyksta net mažiausiuose miestuose.

Daugelis brazilų išeina atostogų, kad pasilinksmintų arba sudalyvautų vienos iš sambos mokyklų eisenose. Kiekvienai sambos mokyklai dalyvavimas karnavale – prestižo reikalas.

Visus metus jos ruošiasi ateinančiam karnavalui. Sugalvojus temą, reikia sukurti milžiniškas dekoracijas, kurios neturi variklių ir yra stumiamos 10-20 žmonių grupės, prižiūrint vadovui stebinčiam kada pristabdyti dekoraciją, kad dalyviai sušoktų šokius ir žiūrovai viską pamatytų. Prieš milžinišką dekoraciją visuomet eina viena graži tamsiaodė brazilė tik vos vos prisidengus kūną blizgučiais ir apsikarsčius spalvingiausiomis plunksnomis.

Toliau didelėmis grupėmis eina kiti mokyklos dalyviai pasipuošę spalvingiausiais kostiumais, kurie atspindi pasirinktą temą. Eisenose dalyvauja kone visi, nuo jaunuolių iki senyvo amžiaus žmonių. Jei žmogus nepriklauso kuriai nors sambos mokyklai, jis vis tiek gali dalyvauti karnavale kaip dalyvis, tik jam reikia sumokėti 500 realų ir būtinai išmokti dainą.

Būnant žiūrovu tenka malonumas stebėti įspūdingą reginį nuo 22 valandos vakaro iki 7 valandos ryto. Kai pamatėme tai gyvai, supratome, kad vaizdas per televiziją nei kiek neatspindi šio grožio ir patiriamos euforijos stebint karnavalą gyvai.

Toliau nuo industrinio miesto

Važiuojant vaizdingu maršrutu, per kalnus ir vandenyno pakrante link Rio de Žaneiro, galima sustoti Santos mieste. Mes taip ir padarėme. Čia ilsisi tik vietiniai, todėl nei turistų, nei kita kalba kalbančių žmonių išgirsti neteko.

Paplūdimys paprastas, tačiau apšviestas kaip stadionas, kad net naktį galima būtų vaikščioti. Vanduo šiltas, bet nėra švarus, nes Santos mieste yra didžiulis uostas, todėl praplaukiantys laivai teršia vandenį, kaip ir Baltijos jūroje.

Paplūdimyje galima išsinuomoti skėtį ir kėdutes, kurios visos surūdijusios ir ant jų galima tik sėdėti, bet ne gulėti. Kita vertus, vasarą Brazilijoje paplūdimyje dienos metu neišgulėsi, nes karštis sunkiai pakeliamas.

Didžiausią nuostabą kėlė tai, kad išsinuomavus butą daugiaaukščio septintajame aukšte, langai grotuoti kaip kalėjime. Butai prastesni nei sunkiai gyvenant sovietiniais laikais Lietuvoje.

Tokie vaizdai pirmas dienas sukėlė nemažą kultūrinį šoką, tačiau vėliau pripratome. Pramogų čia beveik nėra, tik su keltuvu galima pakilti ant kalno ir pamatyti visą Santos miestą iš viršaus. Yra vos pora prekybos centrų nusipirkti maisto ir skurdūs restoranai, kur patiekalų brangumas kelią siaubą, o valgyti sunkiai įmanoma, nes viskas iš bulvių, pupelių ir kepta bei virta aliejuje.

Toks maistas parduodamas net paplūdimiuose, todėl neverta stebėtis, kad žmonės čia gan apkūnūs. Kas nemėgsta tokio maisto, gali gaivintis ką tik nuskintų kokoso riešutų pienu, kurio skonis tarsi lengvai salstelėjusio vandens. Norėjome jo paskanauti kasdien, nes Lietuvoje to tikrai negausi. Atvežti kokoso riešutai mūsų šalyje skirti valgyti patį riešutą, o pieno jau nebūna likę.

Fantastiškoji Ubatuba

Ilgai Santos mieste neužtrukome ir po kelių dienų leidomės ypatingo grožio kalnų serpantinais pro mažus kurortinius miestelius link Ubatubos kurorto. Daugiaaukščių jau nesimatė, tik kuklūs vasarnamiai (irgi grotuotais langais).

Gamta Ubatuboje nuostabi. Nuvažiavus toliau, apie 7-10 kilometrų nuo centro į kalnų pusę yra nepakartojamo grožio paplūdimiai. Gali tiesiog ilsėtis prie ramaus ir žydro, kaip turkis, jūros vandens arba už kelių metrų bristi į skaidrią kaip krištolas kalnų upę, kuri įteką į jūrą. Įdomu tai, kad iš kalnų upių atitekantis vanduo yra saldus, o jūros vanduo per dideliu sūrumu nepasižymi.

Banglentininkų rojus

Norėjome pamatyti kuo daugiau, taigi suradome dar vieną kelią vedantį į paplūdimį – banglentininkų rojus. Palikus automobilį atokiau, takeliu per mažąsias džiungles atradome visai kitokią jūrą. Bangos didžiulės ir gausybė banglentininkų mėgausi teikiamais jūros ir bangų malonumais.

Visi norintys gali išmokti plaukti su banglente, nusisamdę instruktorių ir pakloję 100 realų už valandą.Mes, savaime suprantama, irgi sau leidom išbandyti šią atrakciją ir pažaboti didžiules bangas.

Ėjome su mintimi, kad geriausiu atveju pavyks pagulėti ant lentos, bet po gero pusvalandžio praktikos ant kranto, vėliau ant lygaus upės vandens, stojomės instruktoriui paliepus ant banglentės. Iš trečio karto pavyko – tai buvo nuostabus jausmas.

Klykėme ir juokėmės iš džiaugsmo kaip vaikai. Bandydami susikalbėti su instruktoriais prisiminėme gestų kalbą, ,bet galiausiai pavyko šiek tiek susišnekėti ir angliškai. Svarbiausia, kad instruktorius pasako „žiūrėk į priekį ir pasiruošk“, o tada užšokus ant lentos mokytojas primena, kad turim tūpti, nes kitaip neišsilaikysime

Smagiausia buvo išgirsti „perfect!!!” (puiku), kai pavykdavo nusileisti banga iki kranto. Viskas atrodo nuostabu, tačiau reikia nepamiršti, kad šis sportas yra pavojingas: galima ne tik nuskęsti, bet ir smarkiai susižeisti ar net susilaužyti kaulus krentant, todėl vykstant į kelionę reikia nepamiršti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų.

Tolesnė kelionės dalis vedė į Rio de Žaneirą. Galima buvo keliauti toliau automobiliu pakrante, kas būtų užtrukę kone visą dieną, taigi mes nutarėme grįžti greitkeliu į Sao Paulą ir skristi vietiniu skrydžiu, kuris truko vos 45 minutes.

Legendinis Rio

Rio de Žaneire taip pat labai pavojinga, kaip ir visoje Brazilijoje. Brangenybes, laikrodžius reikia nusiimti, o foto aparatą laikyti dėkle.

Jokiu būdu negalima rizikuoti ir sėsti į siūlomus vietinius taksi, nes atsidursi nežinia kur nuogas basas ir be galimybės greit pasiekti civilizaciją.

Nenorėdami papulti į minėtus nemalonumus, mes atskridę iš karto susiradome oficialią taksi kompaniją oro uoste ir visai dienai išsinuomavome taksi su vairuotoju, kad saugiai aplankytume miestą bei įžymias vietas.

Mums pasisekė, kad taksi įmonės operatorė šiek tiek mokėjo anglų kalbą, taigi lengviau atsipūtėmi derėdamiesi dėl kainos. Už valandą paprašė 85 realų, tačiau po ilgų derybų mums pavyko nusiderėti iki 250 dolerių už penkias valandas. Iškviestas apsaugos darbuotojas palydėjo mus iki taksi, kad nieko neatsitiktų.

Nors operatorė teigė, kad vairuotojas kalbės angliškai, deja, net sveikintis angliškai jis nemokėjo. Bet praleidus keletą savaičių Brazilijoje jau žinojome pagrindines frazes portugališkai, o labiausiai mums pasisekė, kad turėjome žinomų ir norimų aplankyti vietų sąrašą, taigi vairuotojas nuveždavo į vietą, palydėdavo iki bilietų kasos ir laukdavo kol grįšime.

Reikia pamatyti

Per vieną dieną Rio de Žaneirą apžiūrėti sunku, bet įmanoma. Svarbiausia nuvykti į „Cukraus“ kalnus, kur galima keltuvu pakilti už 53 realus žmogui ir pamatyti visą Rio de Žaneirą iš viršaus. Nuo jo atsiveria vaizdas į žymiausius paplūdimius – Panemą ir Kopakabaną.

Tolumoje matosi žymioji Jėzaus statula ant aukščiausio kalno. Svarbiausia visas šias vietas lankyti esant giedram orui, nes kitaip užkilus į minėtus kalnus stovėsi rūke ir net aplinkinių turistų nematysi stovinčių šalia. Čia ir vėl mus lydėjo sėkmė, nes oras buvo giedras ir saulė degino kūną karštais spinduliais.

Bene žymiausia vieta, kurią būtina pamatyti tai minėta Jėzaus statula (Cornavaro). Į šį kalną pakilti su funikulieriumi reikia skirti daug laiko ir atseikėti 43realus už žmogų. Šios ekskursijos metu sėkmė mus buvo trumpam apleidus, nes sugaišome 5 valandas.

Nusipirkome bilietą, tačiau iki mūsų buvo tiek žmonių, kad laukėme pora valandų. Sulaukę savo eilės į kalną su funikulieriumi kėlėmės apie pusvalandį. Tačiau vaizdas iš viršaus išties pritrenkiantis – tarsi būtum danguje. Ilgai ten nėra ką veikti, taigi nusifotografavome ir sprukome atgal stoti į eilę, kuri pasirodė nežmoniško ilgumo. Apsišarvavus geležine kantrybe laukėme galimybės nusileisti žemyn kelias valandas stovėdami 40-ties laipsnių karštyje be menkiausios galimybės rasti pavėsį.

Trys dalykai, kurių visada pasiilgsi

Geriausia vykstant į Braziliją daugiau laiko skirti apvažiuoti Rio de Žaneirą ir pailsėti Ubatubos kurorte. Yra ir daugiau lankytinų vietų, kaip kad Amazonės džiunglės, tačiau į jas leistis reikia atskiro pasiruošimo ir komandos. Visa šalis savotiškai įdomi, ypač jei gyveni pas vietinius ir pamatai jų kuklius, bet labai jaukius namus. Paviešėjus Brazilijoje supranti, kad yra trys dalykai, kurių visada ilgėsies – nuostabus šiltas klimatas ir žmonės, dieviško skonio ir aromato stipri kava bei pasakiško saldumo ir dydžio vaisiai...

Saulės Šablinskaitės nuotraukos

Susiję straipsniai:

• 67 proc. lietuvių keliones planuoja iš anksto, o ko nežino likusieji?
• Keliaujantiems: kaip sutaupyti laiko oro uoste
• Greitai ir pigiai: paskutinės minutės kelionės
• Atnaujintas paveiktų šalių sąrašas, esama izoliacijos pokyčių
• Po pirmo kurso išvyko į JAV, dabar važiuoja kiekvieną vasarą