Bunkeris

Šaltojo karo aidai

1970 metais į ramų Kanados Ontario provincijos kaimą atvyko amerikietis. Briusas Bičas (Bruce Beach), o būtent toks buvo šio keistuolio vardas, įsigijo kelis senus mokyklinius autobusus vos po 300 dolerių už kiekvieną. Tik štai jis tikrai nesiruošė pradėti keleivių vežimo verslą , o juos užkasė po žeme ir dar viršaus ir betono perdangas išliejo.

Tarp autobusų buvo palikti praėjimai ir visą tai tapo tikru požeminiu kompleksu , kur galiausiai buvo panaudotos net 42 senos transporto priemonės. Galite pagalvoti, kad Briusas sukūrė tobulą vyno rūsį , tačiau jo idėja buvo kiek kitokia. Arc Two pavadintas projektas tai ne kas kitą, o slėptuvė kurioje karo atveju užtektų vietos pasislėpti pusei tūkstančio žmonių, tačiau joje buvo paruoštos visos reikiamos atsargos ir dar įrengta tikrą požeminė karo lauko ligoninė. Be abejo vietos valdžia nebuvo pernelyg sužavėta tokia saviveikla ir net du kartus užvirindavo įėjimo vartus, kurios Briusas sėkmingai ir vėl atverdavo. Galiausiai net ir vietos ugniagesių stoties viršininkas pareiškė -kilus gaisrui požeminiame statinyje žmonių iš ten negelbės esą tai pernelyg pavojinga patiems gelbėtojams . Tačiau nepaisant visų sunkumų ArcTwo išliko ir dar ir traukos objektu tapo.

Pats Briusas puikiai žinojo, kad yra tituluojamas keistuoliu , tačiau savo poelgio motyvą aiškino paprastai – „kai prezidentas Kenedis paragino amerikiečius laikyti namuose būtinas maisto ir vaistų atsargas kritiniam atvejui aš susimąsčiau ar tiek tikrai pakaks ir aš tikrai valdžia sugebės visais pasirūpinti“ . Beje nepaisant dažnai iš jo lūpų sklidusių kone apokaliptinių prognozių Briusas buvo linksmas žmogus ir į skeptikų priekaištus reagavo kuo ramiausiai.

Ir nors toks Briuso pomėgis atrodė kiek ekstravagantiškai, tačiau būtent Šaltasis karas ir virš žmonijos pakibusi branduolinio susinaikinimo grėsmė pagimdė tiek susidomėjimą privačiomis slėptuvėmis , tiek visą išgyventojų (angl. survivors) judėjimą su sava filosofija. Vien po Karibų krizės JAV gyventojai įsirengė savo privačiose valdose per 20 tūkst. šeimai skirtų slėptuvių. Tiesa nevalia teigti , kad vyriausybės nesirūpino savo piliečiais ir tiek potencialūs branduolinio karo dalyviai t. y. amerikiečiai bei sovietai , tiek karo sūkuryje galėjusios atsidurti šalys ėmėsi statyti slėptuves. Ir čia kone rekordininke tapo rami taiki Šveicarija , kur nuo 1960-m kiekvienai savivaldai buvo liepta pasirūpinti tokiais statiniais ir šiandien šalyje turinčioje 8.6mln. gyventojų vietų slėptuvėse atsirastų 9 milijonams.

Tik štai įsivyravus apgaulingai ramybei būtent tiek buvusio sovietinio bloko šalys, tiek jų oponentai tiek apsidžiaugė esą nieko blogo nenutiks , kad turėtas milžiniškas slėptuvių tinklas tiesiog sunyko. Kaip teigia specialistai bet kurio Vakarų didmiesčio slėptuvėse geriausiu atveju užteks vietos ne daugiau nei penktadaliui gyventojų. Na o kai kur eiliniam mirtingajam pasiekiamų slėptuvių neliko apskritai.

Ne visi pamiršo slėptuves

Po Šaltojo karo susidomėjimas privačiomis slėptuvėmis kone beveik išnyko ir tik Izraelyje ar P. Korėjoje dėl visiškai suprantamų priežasčių jas ir toliau sėkmingai statė. Tiesa buvusios slėptuvės ar pvz. raketų šachtos daug kur virto išskirtiniais prabangiais būstais ar pasilinksminimo vietomis. Tačiau vis dar buvo dvi kategorijos žmonių, kurie ir toliau statė slėptuves ar kitaip ruošiasi pasitikti galimą Apokalipsę be baimės ir tam pasiruošę. Iš pirmųjų – išgyventojų dažnai aplinkiniai pasišaipydavo, kaip tai atsitiko aukščiau minėtam Briusui Bičui . Iš antrųjų tikrai niekas nesišaipė , nes privačias slėptuves sėkmingai įsirengia patys žymiausi ir patys turtingiausi mūsų planetos gyventojai.

Nuo 25 iki 200 tūkst. JAV dolerių – būtent tiek reikėjo sumokėti , kad nusipirkti kambarį privačiame slėptuvių komplekse. Vienas jų Vivos xPoint – Dakotos valstijoje esantys ir iki 1967 metų kaip amunicijos sandėliai naudoti požeminiai statiniai. Iš viso 575 bunkerių sistemoje esamų patalpų yra tiek, kad juose gyventi metus galės per 5000 žmonių. Tai tikrai nebus gyvenimas miegant ant gulto ir valgant netyčia pagautus šikšnosparnius. Bunkerių gyventojai bus aprūpinti viskuo ką gauna savo tikrose namuose. Beje neskubėkite rezervuotis vietų nei šiame nei kitose panašiuose slėptuvėse , nes paklausa tiek didelė, kad tiesiog kaip teigia kompanijos Vivos kurių verslas tai būtent prabangių slėptuvių įrengimas visame pasaulyje laisvų pasiūlymų nėra.

Kur kas pigesnių modulinių slėptuvių gamintojas amerikiečių Rising S taip pat nesiskundžia užsakymų stoka. Ir paklausai atsirasti nereikėjo net didelių karinių kataklizmų ir kaip teigė interviu CNN kompanijos vadovas Galis Linčas ( Garry Lynch) per kelis metus pardavimai šoktelėjo kelis kartus kas visai neblogai žinant, kad paruošta slėptuvė atkeliaus į jūsų sklypą už 40 000 dolerių.

Net ir atskirų slėptuvių komponentų pvz. britų kompanija Castellex, filtravimo įrangos leidžiančios priešradiacine ar priešchemine slėptuve paversti nors ir jūsų namo rūsį kūrėjai ir tai pripažįsta, kad esamo poreikio jau nebespėja patenkinti.

Elitas ruošiasi visiems scenarijams ?

2022m . dienos šviesą išvydo kone šokiruojanti savo atvirumu rašytojo, medijų teoretiko, futorologo bei viešo intelektualo prof. Duglo Raškovo knyga „Išgyvenimas turtingiausiems“ , kur šis aprašo savo susitikimą atokioje dykumoje su ypatingai turtingais amerikiečiais , kurie ne tik pasistatė sau slėptuves, tačiau sukūrė visą išgyvenimo strategija , kurioje pvz. ginkluota slėptuvių prieigų apsauga , kad apsaugoti jas nuo plūstančių minių , kurios neišvengiamai ieškos ieškos išteklius likusius po gamtinės katastrofos ar branduolinio smūgio. Knyga filosofinė , tačiau nėra nei menkiausio pagrindo abejoti, kad toks susitikimas vis tik įvyko tikrovėje.

O kaip abejosime, jei apie savas asmenines slėptuves viešai prabilo tiek Ilonas Maskas , tiek visą eilė aukščiausio lygio technologinių kompanijų vadovų. Ar tikrai jie tiek kvaili, kad leidžia pinigus slėptuvėms tiesiog pramogaudami?

Egzistuoja projektai tiesiogiai su slėptuvių klausimu nesusiję , tačiau taip pat orientuoti į turtingiausiųjų žmonių išgyvenimą ištikus kritinio mąsto katastrofai. Pvz. American Heritage Farm – tvarių fermų projektas, kur dalyviai turės garantuotą saugią pastogę ir dar maisto atsargas 2 metams į priekį. Na ir be abejo vis tai taip pat bus kruopščiai saugoma.

Ir čia nejučiomis kyla klausimas kodėl mes t. y. paprasti mirtingieji ir toliau vis dar šventai tikime, kad kritiniu atveju valdžia bet kokiu atveju mumis pasirūpins? O gal tikrai pats laikais ir patiems imtis veiksmų savo pačių saugumo vardan.

Susiję straipsniai:

• Tyrimas: karas Ukrainoje slopina Lietuvos verslo investicijas
• Giga: karas Ukrainoje nuspaudė Lietuvos energetikos perkrovimo mygtuką
• Lustų krizė: Kokią įtaką turi Rusijos karas?
• Ar įsižiebs valiutų karas tarp euro zonos ir JAV?
• Įsivaizduokime, kad Lietuvoje – karas. Kaip elgsis verslas?