„Verslo savaitės“ vykdomo socialinio eksperimento dalyvis Marius praėjusią savaitę pradėjo darbuotis antrame darbe ir ketina susirasti užsiėmimą savaitgaliais. Apie tai skaitykite jo dienoraštyje.

Gegužės 14 diena. Po darbo gamykloje skubėjau pas dažytojų firmos direktorių ir pradėjome tvarkyti įdarbinimo dokumentus. Direktorius sakė, kad greičiausiai jau trečiadienį galėsiu pradėti dirbti. Darbuotis turėtume keturiese. Paprastai tokios brigados dirba rytais, kai žmonės darbuose, vaikai – mokyklose. Tačiau atšilus orams firma gavo daugiau užsakymų ir direktorius nusprendė suorganizuoti „popietinę“ brigadą iš tokių kaip aš, kurie čia padirbėti ateina po darbų kitur.

Gegužės 15 diena. Šiandien gavau atlyginimą už darbą gamykloje. Šiuo metu turiu jau 2500 litų. Vadinasi, sugebėjau „atstatyti“ sumą, kurią turėjau pradėdamas eksperimentą, ir uždirbau dar 500 litų. Na, gal ir neblogai. Tuo labiau, kad dabar galėsiu sutaupyti dar daugiau. Žinoma, jei tik viskas klostysis taip, kaip tikiuosi.

Gegužės 16 diena. Šiandien buvo pirmoji mano darbo diena dažytojų firmoje. Po darbo dar spėjau užsukti namo ir šiek tiek užkąsti. Firmos automobiliu atvykome į reikiamą daugiabučio laiptinę, apžiūrėjome. Mūsų viršininkas – nuolat juokelius laidantis, bet, kaip man pasirodė, reiklus ir pakankamai griežtas keturiasdešimtmetis – paaiškino, ką kuriam reikės daryti.

Gegužės 17 diena. Gamykloje sugedo pagrindinis mūsų darbui reikalingas įrenginys ir bent jau iki šiandien niekas jo nesugebėjo sutaisyti, todėl visą darbo laiką praslampinėjau iš kampo į kampą. Ėmiau šiek tiek nerimauti – jei ir toliau čia tokia netvarka, kada jie pradės kovoti su girtuokliavimu darbo vietoje? Ar tikrai, kaip žadėjo, padidins man atlyginimą, ir jei taip, tai kada?

Nauda buvo bent jau tokia, kad pirmąją „tikrą“ darbo dieną buvau visiškai „šviežias“, kitaip nei mano kolegos, atėję čia jau po rimtų darbų, kuriuose nėra kada poilsiauti. Beje, net du iš jų darbuojasi statybose, tad jei ką, galėsiu ir aš ten pabandyti padirbėti progai atsiradus.

Dažyti sekėsi nekaip, nors viršininkas man, kaip mažiausiai patyrusiam, paskyrė mažiausiai „pavojingus“ plotus. Pavargę bendradarbiai ne kartą man gerokai davė velnių, kol pradėjau šiek tiek gaudytis, kaip ir ką turėčiau daryti.

Gegužės 18 diena. Ir ši savaitė, kaip ir praeita, pralėkė labai greitai – šiandien jau penktadienis. Gerai, kad ir šiandien gamykloje darbo buvo nedaug, nes dažant laiptinę teko paplušėti kaip reikiant. Sąmojo nestokojantys bendradarbiai jau praminė mane Inteligentu ir dabar kitaip nebevadina. Visi tuoj pastebėjo, kad esu ne visai toks kaip jie, ir ėmė kamantinėti, kaip čia papuoliau. Ėmiau pasakoti, kad mokiausi, bet pasiėmiau akademines atostogas, nes labai reikėjo užsidirbti pinigų.

Beje, dar prieš pradėdamas dirbti, direktoriaus prašiau, kad kitiems darbuotojams nepasakotų apie eksperimentą. Bet kur garantija, kad jie patys neperskaitys dienoraščio internete? Tikriausiai ateityje reikės atskleisti mažiau detalių. Jei nebūčiau taip išsamiai aprašinėjęs, ir direktorius nebūtų savęs atpažinęs.

Gegužės 19–20 dienos. Šį savaitgalį oras – jau beveik kaip vasarą. Buvau išėjęs prasiblaškyti į miestą – kaip tik vyko „Kauno dienų“ šventė. Pasivaikščiojau ir tiek – nieko nepirkau, nors pagundų buvo. Vėl ėmiau galvoti, kad vertėtų ir savaitgaliui susirasti kokį nedidelį užsiėmimą. Kadangi neturiu turiu laiko pats aktyviai ieškoti darbo, nutariau paskelbti skelbimą internete. Galbūt gausiu kokių nors pasiūlymų.

Susiję straipsniai:

• (Ne)emigranto dienoraštis. Dvyliktoji savaitė
• (Ne)emigranto dienoraštis. Devintoji savaitė
• (Ne)emigranto dienoraštis. Aštuntoji savaitė
• (Ne)emigranto dienoraštis. Šeštoji savaitė
• (Ne)emigranto dienoraštis. Penktoji savaitė