Verslosavaite.lt nuotr.

Pagal galiojančius įstatymus politinėms partijoms priklausytų didesnė suma – 6,3 mln. litų.

Tačiau sunkmetis daro savo korekcijas, todėl pinigų skirta mažiau.

Viešojoje erdvėje iškart nuvilnijo neigiamas tokio Vyriausybės sprendimo vertinimas. Tai neturi kelti nuostabos, nes pagal sociologinių tyrimų duomenis, maždaug keturi penktadaliai Lietuvos gyventojų nepritaria politinių partijų finansavimui iš valstybės biudžeto. Piliečiai turi teisę pritarti ar nepritarti tokiam finansavimui, nes valstybės biudžetas sudaromas jų sumokėtais mokesčiais.

Nors dauguma nepritaria, liberalioji demokratija tuo ir patraukli, kad leidžia išgirsti ir mažumos balsą. Pritardamas valstybiniam partijų finansavimui, savo argumentaciją norėčiau pradėti nuo to, kad politinių partijų lėšos randasi iš kelių šaltinių. Pirmiausia tai nuosavos partijų lėšos, atsirandančios iš partijos narių įmokų, kurios yra dviejų rūšių – tai nario mokestis ir savanoriškos papildomos piniginės aukos savajai partijai.

Reikia pažymėti, kad partijų pajamos iš nario mokesčio jau senokai tapusios mažai reikšmingomis, nes sudaro vos kelis procentus visų partijos įplaukų. Vargu ar gali būti kitaip, kai mėnesinis nario mokestis yra du litai.

Antrasis partijų pajamų šaltinis yra privatus jų finansavimas, kada partijoms aukoja tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Tai lyg ir suprantama – partijos yra valdžios siekiančių žmonių susivienijimai, o norinčiųjų paveikti valdžios sprendimus sau naudinga linkme niekada netrūksta. Iš kitos pusės, partijoms visada reikia pinigų, nes partinėje veikloje tik nedaug darbų galima padaryti už ačiū.

Tačiau privačių rėmėjų poveikis partijoms turi turėti ribas, nes partijos yra priemonė, kuria demokratinėje visuomenėje organizuojama valdžia, turinti derinti visų socialinių grupių interesus. Finansiškai remiama siauro suinteresuotų asmenų rato, politinė partija vargu ar bus gera įvairiausių interesų derintoja, ji greičiau dirbs saviems rėmėjams. Siekiant sumažinti partijų priklausomybę nuo siaurų grupinių interesų, daugelyje valstybių partijos finansuojamos ir iš valstybės biudžeto.

Valstybinis partijų finansavimas turi ir savo šalininkų, ir priešininkų. Lietuvoje priešininkų yra kelis kartus daugiau nei šalininkų, tačiau viešąją nuomonę galima keisti. Svarbiausias politinis argumentas, keičiant šią nuomonę, yra tas, kad demokratinės visuomenės nesugalvojo nieko geriau už partijas, kurių pagalba apibrėžiami piliečių interesai, atrenkami ir ugdomi politiniai lyderiai. Jeigu pripažįstame partijų reikalingumą, pripažinkime ir jų teisę į valstybės finansinę paramą.

Yra ir psichologinis argumentas. Liūdna skaityti, kaip mūsų žiniasklaidoje šaipomasi iš politinių partijų, nors jų veikloje dalyvaujantys žmonės yra nei geresni, nei blogesni už tuos, kurie partijoms nepriklauso. Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi partijų nariai, kaulydami pinigų savo veiklai iš verslininkų, o kai gauna jų, jaučiasi turį už tai atidirbti. Reguliarus valstybinis finansavimas sumažina tokio kaulijimo poreikį, suteikia partijoms tam tikrą nepriklausomybę, leidžia jaustis oriau. 

Šioje skiltyje dienoraštį galite rašyti ir Jūs. Savo tekstus siųskite el. paštu This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it his email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it .

Susiję straipsniai:

• Vilniaus griauti nereikia
• Iš Lietuvos biudžeto – Graikijai daugiau nei cento
• Ar apgirtusius žmones politikams lengviau vairuoti?
• Labdara. Ar visuomet tai gėris?
• Kada pajudės Laisvės alėjos atnaujinimas?