„Verslo savaitės“ vykdomo socialinio eksperimento dalyvis Marius šią savaitę svarstė įvairias galimybes dėl antro darbo ir buvo šokiruotas, sužinojęs, kokius didelius mokesčius Lietuvoje reikia mokėti žmonėms, dirbantiems du darbus. Nepaisant to, jis apsisprendė bent laikinai padirbėti dviejuose darbuose. Apie tai skaitykite praeitos savaitės eksperimento dalyvio dienoraštyje.

Balandžio 2 diena. Šiandien po darbo buvau užsukęs pasiteirauti dėl darbo valymo paslaugas teikiančioje įmonėje. Teko bendrauti su labai isteriška moteriške, kuri, sužinojusi, kad tai būtų antrasis mano darbas, visiškai pašėlo ir ėmė šaukti, kad esą aš nesuspėsiu dirbti dviejų darbų, nes dažnai atsiranda papildomų darbų ir po poros savaičių išeisiu, o jai dėl to bus vieni rūpesčiai ir gausybė dokumentų tvarkymo. Kurį laiką nustebęs klausiau jos rėkavimų, o atsitokėjęs spjoviau bei trenkęs durimis išėjau. Tikrai nenuostabu, kad šioje įmonėje nuolat trūksta darbuotojų – taip man sakė bendradarbis, pasiūlęs čia apsilankyti.

Po tokio priėmimo pasidarė šiek tiek neramu, kad ir kitur nebūsiu pageidaujamas. Iš tiesų darbdaviams gali kilti įtarimas, ar suspėsiu aš darbuotis dviejose darbovietėse.

Balandžio 3 diena. Pokalbis su kepyklos direktoriumi buvo visiškai kitoks nei vakarykštis susitikimas su „gerbiama“ valymo paslaugų firmos vadove. Žmogus ramiai išklausė, išdėstė savo pasiūlymus. Patarė neskubėti, įvertinti savo jėgas, be to, atkreipė dėmesį, kad dirbant antrą darbą reikia mokėti daugiau mokesčių, todėl atlyginimas būtų daugiau kaip 100 litų mažesnis nei tų žmonių, kuriems tai yra pagrindinė darbovietė.

Tai man buvo netikėta ir nemaloni naujiena, todėl nutariau viską ramiai apsvarstyti namie ir kitą dieną duoti atsakymą

Balandžio 4 diena. Vakar vėlai vakare ir šiandien intensyviai svarsčiau kaip pasielgti: ieškoti kito antro darbo, ieškoti kito pagrindinio darbo ar įsidarbinti kepykloje. Kepykloje, atskaičius visus mokesčius, turėčiau gauti apie tūkstantį litų į rankas. Vargu ar pavyktų surasti antrą darbą už didesnį atlyginimą. Todėl galų gale apsisprendžiau – liksiu pagrindiniame darbe gamykloje ir pabandysiu padirbėti kepykloje. Kartu ieškosiu kito pagrindinio darbo – atšilus orams turėtų būti daugiau galimybių įsidarbinti statybose, kur atlyginimai tikrai neblogi.

Po darbo vėl apsilankiau pas kepyklos direktorių. Suderėjom dėl atlyginimo – pavyko sutarti dėl tūkstančio, nors jis siūlė kiek mažesnį. Jei sektųsi dirbti, po trijų mėnesių jis turėtų kilti bent pora šimtų litų. Dėl Velykų švenčių dokumentų tvarkymas greičiausiai šiek tiek užsitęs, todėl dirbti kepykloje pradėsiu tik maždaug po dviejų savaičių.

Balandžio 5 diena. Skaičiavau, kiek galėčiau uždirbti per mėnesį šiuose dviejuose darbuose. Gamykloje gausiu apie 1400 litų, kepykloje – 1000 litų, vadinasi – 2400 litų per mėnesį. O jei atlyginimai kils taip, kaip žadėjo darbdaviai, po trijų mėnesių turėčiau gauti beveik tris tūkstančius litų. Visai neblogai, turint galvoje tai, kad įmanoma pragyventi už 500–600 litų per mėnesį. Tokiu atveju sutaupyčiau apie 2400–2300 litų per mėnesį.

Tačiau viskas priklausys nuo to, kiek ilgai aš sugebėsiu ištverti tokį gyvenimą. O ištverti tikrai bus nelengva. Keltis – penktą ryto, važiuoti į darbą gamykloje miesto pakrašty. Čia darbas baigiasi pusę trijų, todėl reikės važiuoti tiesiai į kepyklą, kur darbas prasideda penktą. Čia jis turėtų baigtis pirmą nakties, bet direktorius sakė, kad dažniausiai šios pamainos darbuotojai darbą baigia jau dvyliktą valandą. Gerai ir tai, kad ši įmonė turi sudariusi sutartį su taksi firma ir nemokamai parveža naktinės pamainos darbuotojus namo. Tačiau miegui vis tiek liks tik apie keturias valandas per parą...

Balandžio 6 diena. Šiandien atsiskaičiau su kambario šeimininku už nuomą. Praėjo jau mėnuo nuo tos dienos, kai buvo pradėtas vykdyti eksperimentas. Iš tiesų daug visko įvyko per šį laikotarpį, bet dabar galėčiau pasakyti, kad šis mėnuo prabėgo labai greitai. Liko jau tik penki mėnesiai. Pastebėjau, kad taip galvoti kur kas geriau. Praėjo diena, vadinasi, dar labiau priartėjo eksperimento pabaiga. Kai įsisąmonini, kad susikaupti reikia tik tam tikram laikotarpiui, kuris truks ne taip ir ilgai, tampa lengviau stumti dieną po dienos ir kartu išspausti iš jos viską, ką gali.

Balandžio 7 diena. Anksti ryte išvažiavau pas tėvus, gyvenančius Šiaurės Lietuvoje. Važiuodamas apsvarsčiau praėjusią savaitę. Išleidau 55 litus – visai neblogai. Porą kartų buvau turguje, kur apsipirkti galima kur kas pigiau. Trumpai tariant, gyvenau kukliai, bet visai neblogai. Tiesa, dar sumokėjau 120 litų už nuomą, bet tai išlaidos už visą mėnesį. Greitai turėčiau gauti ir pirmąją savo algą, o dar yra likę apie 1200 litų iš atsivežtų pinigų.

Balandžio 8 – 10 dienos. Labai smagu buvo pasimatyti su tėvais ir kitais artimaisiais, kurių nemačiau nuo Kalėdų. Tikrai buvau jų jau labai pasiilgęs. Puikiai pailsėjau, atsipalaidavau, na ir ne paslaptis, sočiai ir skaniai prisivalgiau. Antradienį į Kauną grįžau apie pietus ir dar spėjau užsukti į tądien atidarytą „Akropolį“. Pailsėjęs ir prasiblaškęs tikiuosi kitą savaitę rimtai kibti į darbus.

Susiję straipsniai:

• (Ne)emigranto dienoraštis. Dvyliktoji savaitė
• (Ne)emigranto dienoraštis. Vienuoliktoji savaitė
• (Ne)emigranto dienoraštis. Devintoji savaitė
• (Ne)emigranto dienoraštis. Aštuntoji savaitė
• (Ne)emigranto dienoraštis. Šeštoji savaitė