Verslosavaite.lt nuotr.

Iki šios dienos viešojoje erdvėje pasirodė įvairių spėliojimų kodėl priimtas toks sprendimas. Viena aišku, tai gali būti susiję tik tiesiogiai su paties prezidento asmeniu.

Tikrieji Bažnyčios sprendimo motyvai tikriausiai niekada nebus atskleisti visuomenei.

Tačiau mes galime pasamprotauti ir patys. Nesiginčyti ir nesirieti tarpusavyje iki begalybės – tiesiog padiskutuoti ir paanalizuoti Bažnyčios veiksmus pastaruoju metu.

O pradėti turėtume nuo klausimo „Kas iš tiesų yra Bažnyčia?“ Bažnyčia – tai, visų pirma, Dievo namai pasakys kažkas. Ir bus teisus. Bet tik labai siaura prasme.

Bažnyčia, mano manymu, visų pirmiausia yra valdžios institucija. Savarankiška, niekam nepaklūstanti, visuotinės įtakos siekianti. Turėjusi beribę valdžią ir galią praeityje, ją praradusi, bet niekuomet neišsižadėjusi.

Dabar valstybė nebegali turėti įtakos Bažnyčiai. Ir pastaroji tai akivaizdžiai pademonstravo nepaklusdama valstybei (manau prezidentės D. Grybauskaitės išsakytos mintis „su nuoskauda“ aiškiai atspindi ir Lietuvos valstybės nuomonę šiuo klausimu).

Bet Bažnyčia savo veiksmais atsuko nugarą ir tikintiesiems. Ji tapo kurčia ir nebyli jų maldoms ir prašymams. O gal Bažnyčia pamiršo kas ją išlaiko? Taip, sutinku, valstybės parama simbolinė, todėl, sakykim, Bažnyčia nelabai atsižvelgė į jos nuomonę, bet kaip su paprastais mirtingaisiais?

O kaip prezidento išsakyta valia, prezidento, kuris sugrąžino tikėjimo tvirtovę tikintiesiems ir kurie šiandien, manau, norėjo jam atsidėkoti už tai? Kur ta vienybės, meilės, tikėjimo dvasia, kur visa tai?

Ir tik su širdgėla širdy galim kartoti, kad nėra monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, nėra Vincento Sladkevičiaus. Ar tai reiškia, kad nebeliko kam užtarti tikinčiųjų, kad nebeliko Bažnyčios, kaip Lietuvos visuomenę vienijančios jėgos?

Labai skaudu tai pripažinti, bet, manau, kad būtent taip ir įvyko.

Pastaruoju metu silpstanti Bažnyčia dabar labiau rūpinasi savo galios išlaikymu.

Norėdami aiškiau suprasti kaip Bažnyčia ilgisi tų laikų, kai viskas priklausė tik nuo jos, atsakykite sau kiekvienas kaip labai mes didžiuojamės Vytauto laikais. Ir nesvarbu, kad tai buvo prieš penkis šimtus metų, ir nesvarbu, kad kažkieno galvos lėkė, o kraujas liejosi upėmis.

Vytauto laikai – tai kažkas savo, mistinio, antgamtiško, bet kartu ir taip malonu kiekvieno lietuvio širdžiai. Tas pats ir su Bažnyčia. Būdamas ištikimas šios organizacijos narys tu nori tą buvusią galią susigrąžinti, nori, kad žmonės tau besąlygiškai paklustų, nori būti dievas.

Todėl pabaigai norisi pasakyt, kad Bažnyčia – ne Dievas. Dievas yra Ten, aukštai, Dievas yra mūsų širdyse. O Bažnyčia – labo organizacija su savo ambicijom ir tikslais valdyti žmones ir pasaulį.

Tiems kunigams, kurie skleidžia gėrį ir šilumą norėčiau pasakyti, kad jums niekada nepritruks maldininkų, jums niekada nepritruks aukų, nes aš tikiu, kad kiekvienas, matydamas jūsų nuveiktus darbus, norės pasidalinti savo šiluma ir norės atsidėkoti tuo pačiu.

Tuo tarpu Bažnyčia, turėjusi istorinę galimybę ištarti Ačiū ir sudiev, prezidentui Algirdui Brazauskui, nepasinaudojo šia proga. Skaudu. Skaudu ne dėl Bažnyčios, skaudu dėl prezidento. Bet tai tik išryškina, kokie mes silpni ir klystantys, viso labo, žmonės. Ir visai nesvarbu kam mes vadovautume ar kokie mūsų laipsniai.

Tikėjimo ir ramybės, meilės ir išminties visiems geros valios žmonėms!

Šioje skiltyje dienoraštį galite rašyti ir Jūs. Savo tekstus siųskite el. paštu This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it .