Per kelias naujojo Seimo darbo savaites Tėvynės sąjunga ir Andrius Kubilius galėjo ne kartą įsitikinti, kad buvę valdantieji – LSDP ir Gediminas Kirkilas neatsakys jiems tokiu pačiu tolerantiškumu (ar džentelmeniškumu), kaip aną kadenciją konservatoriai, kurių dėka pusantrų metų išsilaikė Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybė.

Socialdemokratai ne tik nuo pat pirmos minutės (ką jau ten 100 simbolinių nekritikuotinų dienų) aršiai puola naują valdančiąją koaliciją, bet – kas gerokai liūdniau – stengiasi būsimai Vyriausybei palikti visiškai iššluotus Vyriausybės ir ministerijų biudžetus. Iššlavimo planas vykdomas visu tempu ir visais pavidalais: per įvairiausias metines premijas, jubiliejus bei skubiai naujai priimamus įvairių valstybės institucijų vadovus ar ministerijų sekretorius.

Jei nauja valdžia ir pakeis kaip žada ministerijų sekretorius (dabar – karjeros tarnautojai) – viceministrais (politinio pasitikėjimo pareigūnais), tai bent bus priversti išmokėti atleidžiamiems socialdemokratams solidžias išeitines kompensacijas.

Taigi G. Kirkilo Vyriausybė vis plečia „puotos maro metu“ valgiaraštį, o socialdemokratų lyderiai tuo metu tarpusavyje lošia politinį totalizatorių - kas išpranašaus greitesnę naujos valdančios koalicijos mirtį. Česlovas Juršėnas žada grįžti į valdžią jau pavasarį, po Prezidento rinkimų, G.Kirkilas – dar anksčiau.

Iš tiesų, gana keisti pranašavimai apie mirtį tam, kas dar negimė. Naujos Vyriausybės net formaliai dar nėra, o valdančiosios koalicijos tikrasis krikštas ir išbandymas dar priešakyje. Tai Vyriausybės programos tvirtinimas – Seimo Pirmininko ir Ministro Pirmininko rinkimai prieš šį balsavimą yra tik vaikiški žaidimai.

Vyriausybės programos svarbą apibrėžia ir Konstitucija 58-uoju straipsniu: „pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas: jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai.“

Žodžiu, realiai valdančiosios koalicijos susiformavimą galėsime laikyti tik Seimui patvirtinus naujos Vyriausybės programą, nes priešingu atveju, kaip matome pagal Konstituciją, galime sulaukti ir naujų parlamento rinkimų. Juk kad ir kiek gražbyliautų socialdemokratai ar TT partija, kitokia valdanti koalicija be Tėvynės sąjungos šiuo metu yra tik utopinė aritmetika, o dabartinėje situacijoje į premjerus, be karštojo Artūro Zuoko, daugiau kandidatų turbūt nerastume ir už dvigubą atlygį.

Paradoksalu, bet keturioms valdančioms partijoms susitarus ir pasitvirtinus bendrą veiksmų programą, krizė valstybėje gali tapti ne silpninančiu, bet stiprinančiu veiksniu – vėliau pasitraukti iš valdžios būtų politiškai gana rizikinga, tam reikėtų itin solidžių argumentų, kad neliktum apkaltintas bėgimu nuo atsakomybės.

Pagaliau net ir pabėgus kuriam nors iš partnerių bent jau iki Prezidento rinkimų beveik neabejotinai vis tiek liktų valdžioje A. Kubiliaus mažumos Vyriausybė.

Taigi po Vyriausybės programos patvirtinimo Prezidento rinkimai bus antras pagal svarbumą valdančios daugumos koalicijos išbandymas. Bent jau šiandien atrodo, kad koalicijos partneriams teks remti skirtingus kandidatus į Prezidentus, o tai neišvengiamai sukels rimtą vidinę įtampą.

Na, nebent Arūno Valinsko populiarumas, o kartu ir ambicijos tapti valstybės vadovu tirptų greičiau, nei jis pats planuoja. O tai visai realu, stebint jo gana kvailoką elgesį su žurnalistais ir atvirus interesus (įsipareigojimus?) bet kokia kaina į aplinkos ministrus pasodinti statybų verslo atstovą, o savo bičiulį, Arūną Burkšą – bent į viceministrus.

Visi šie Seimo Pirmininko akibrokštai pavasarį dar bus paskaninti karčiai rūgščiu pagaliau atėjusios krizės ir suveržtų diržų padažu. Taigi pavasarinė „žvaigždūno“ forma gali būti apipešiota, nerinkiminė.

Taip, viena vertus, antikrizinei Vyriausybei gali būti naudingas toks žaibolaidis – ekscentriškas Seimo Pirmininkas, vienadieniais skandaliukais pridengiantis rimtas problemas.

Kita vertus, tokiais galvą svaiginančiais karjeros šuoliais galima užauginti patį pavojingiausią koalicijos partnerį, kuris, tik tapęs antruoju valstybės vadovu, jau pamiršo savo realų politinį svorį (Tautos prisikėlimo frakcija turi 18 narių, ir ne visi jie dar yra šios pseudopartijos nariai) ir apskritai realią nuovoką, taigi logiškas klausimas, ar ambicijų užliūliuotas A. Valinskas nenučiuoš savo buvusio politinio bičiulio (jam net kažkada režisavo rinkimų kampaniją) Artūro Paulausko politine liže, beje, susijusia su skausmingais kankorėžiais nuo tų pačių dviejų politinių pušų – Seimo Pirmininko ir aplinkos ministro.

Trečias rimtas išbandymas naujos koalicijos lauktų tuomet, jei nauja Vyriausybė imtųsi, anot Dalios Grybauskaitės, svarbiausio savo žingsnio – sutramdyti monopolijas, ypač energetines. Kovojant (arba nekovojant) su monopolijomis pagaliau ir paaiškėtų, kas yra kas.

Tiesą sakant, nebūtų gaila net tokios kovos laužui paaukoti ir pačią permainų koaliciją – kad tik tikslas būtų pasiektas. Juk tikros permainos bus tik tuomet, jei Lietuvoje bus įgyvendinti struktūriniai antimonopoliniai pokyčiai (D. Grybauskaitės nuomone, tam reikia tik politinės drąsos ir valios). Krizė bus sėkmingai įveikta tik tuomet, jei jos gale Lietuvoje monopolijų bus mažiau nei pradžioje.

Geras ženklas: po visų keturių permainų koalicijos partnerių kreipimosi elektros energijos kainos kilimas laikinai pristabdytas. Gaila tik, kad ši iniciatyva atėjo ne iš būsimojo ministrų kabineto – nors iš Tėvynės sąjungos frakcijos.

Pavojaus ženklas: būsimas finansų ministras nenuilsdamas kartoja, kad per krizes išgyvena tik stipriausi verslininkai, o išimčių niekam nebus, pagalbos rankos nauja Vyriausybė niekam neties. Net jei tai būtų ir jokio pelno nesiekiančios religinės ar socialinės literatūros leidimas. Kita vertus, tarp PVM lengvatas gaunančių rajoninių laikraštėlių yra dar išlikusių su visa kompartine dvasia ir sudėtimi. Gal bent krizė padėtų jiems pagaliau pabaigti Lietuvos dvasinę okupaciją?

Ir reziumė: jei Prezidento rinkimus laimės D. Grybauskaitė, o Vyriausybė sėkmingai peršoks bent du minėtus išbandymus (pirmą ir trečią), labai labai tikėtina, kad socialdemokratai visi bendrai pralaimės valdžios totalizatorių ir kitai – pavasarinei – Vyriausybei ir toliau vadovaus A. Kubilius. O kas bus ir ar išvis bus naujų tos Vyriausybės kabineto narių bei partnerių, labai priklausys nuo jų žieminės laikysenos.

Į viršų

Susiję straipsniai:

• Pasikalbėkime apie infliaciją (komentaras)
• Ar racionalu šiuo metu didinti atlyginimus? Taip. (komentaras)
• Kaip tapti milijardieriumi?
• Ar išsiskirs Šiaurės ir Pietų Baltijos respublikų kelias?
• Dar kartą – su Naujaisiais!