Kuo skiriasi šios dvi frazės: „jei nenorime susikurti rimtesnių problemų, su valstybės finansais turėtume elgtis šiek tiek racionaliau“ ir „nesiimdama radikalių reformų ir visuotinio taupymo valstybė bankrutuos“?

Esmė ta pati: šauktas ar nešauktas, sunkmetis beldžiasi į duris, reikia taupyti. Esminis skirtumas: kaip tai pasakoma.

Besiruošianti pradėti darbą centro dešiniųjų Vyriausybė jau dabar privalo galvoti, kaip darant skausmingus, bet reikalingus sprendimus nesukelti šalyje isterijos. Prie gero gyvenimo priprantama greitai, o girdėti apie gerą gyvenimą – dar greičiau. Kuo daugiau naujoji koalicija kalba apie permainas, tuo ryškiau žmonių reakcijose švinta dar viena pastarųjų metų valdymo pasekmė.

Tai, ką kairieji vadino stabilumu, daliai tautos tapo gyvenimo kokybės sudėtine dalimi. Jei pripranti girdėti, kaip viskas gerai, nekyla minčių kruopščiai išnagrinėti kiekvieną kitų metų valstybės biudžeto eilutę.

Dabar kitą valdžią formuojantys politikai kalba vien apie diržų veržimąsi. Nepraleidžiama nė vienos progos pabrėžti, kokia prasta šalies ekonomikos sveikata. Įsiklausykite: nueinanti Vyriausybė slėpė tikrąją padėtį. Kraupiai skamba, ar ne? Radikaliai kintanti valdžios kalbėjimo apie šalies finansus intonacija kai ką jau ima gąsdinti ar net piktinti. Būsimasis ministrų kabinetas gali prarasti visuomenės palaikymą dar nepradėjęs dirbti.

Toli taip nenuvažiuosi. Centro dešiniųjų koalicijai reikia žmonių, kurie maloniai nuteiktų tautą pranešdami net bjauriausias naujienas. Rankų, kurios glostytų paplaukiui.Veidų, kurie spinduliuotų žmogišką supratimą.

Atrodytų, kad geriausiai šiam vaidmeniui tinka linksmuoliai iš Tautos prisikėlimo partijos. Juo labiau, kad prieš rinkimus jų lyderis Arūnas Valinskas taip ir kalbėjo: sunku bus bet kokiu atveju, bet su mumis nors bus linksma. Tačiau pastaruoju metu anekdotų iš tos stovyklos negirdime, nebent kai prabylama apie postų dalybas.

Prisikėlėlių lyderis turbūt treniruojasi tapti rimtu politiku, o kitiems nuo pat pradžių nelabai leidžiama reikštis. Gal ir teisinga kryptis: juk nėra garantijos, kad krizės tema juokaujantys Antanas ar Asta Baukutė pralinksmins, o ne suerzins.

Kitas kandidatas kalbėtis su tauta nemaloniomis temomis – Liberalų ir centro sąjungos lyderis Artūras Zuokas. Šis politikas turi prigimtinę charizmos dovaną. Nepaisant paskui jį slenkančio nuodėmių šešėlio, nemaža dalis vilniečių vis tiek nematė, o gal ir dabar nemato geresnio sostinės mero.

Bet liberalcentristai koalicijoje kol kas turi mažiausiai svorio ir pretenduoja tapti savotiška opozicija pozicijoje, o jų vedlys gali likti be ministro portfelio. Ne itin svarus mandatas kalbėti apie svarbiausias reformas visos koalicijos vardu.

Kiti liberalai, t.y. jų sąjūdis, turi ir kiek geresnes pozicijas koalicijoje, ir charizmatiškų atstovų. Tačiau tiek pat, kiek viena visuomenės dalis liberalizmo idėjas remia, kitą dalį jos piktina. Panaši situacija kaip su Liberalų sąjūdžio siūlomu kandidatu į Teisingumo ministrus – Laisvosios rinkos instituto prezidentu Remigijumi Šimašiumi.

Tačiau sunkiausia Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams. Šios partijos lyderiai kuria įvaizdį žmonių, sakančių tik tiesą, kokia nemaloni ji būtų. Daliai rinkėjų, pasiilgusių kalbėjimo tiesiai šviesiai, tai patinka – jie turbūt ir balsavo už konservatorius-krikdemus.

Bėda ta, kad šalyje gyvena ne vien jie. O dar didesnė problema ta, kad kai pagrindiniai partijos atstovai prabyla, atrodo, lyg jie šventai įsitikinę, jog tiesa gali būti tik tokia, kad stiklinė pustuštė, ne puspilnė. Be to, nors siekis kalbėti vien faktais kelia pagarbą, ar jie būtinai turi būti tokie sausi? Žmogiškas tarpusavio supratimas be galo svarbus. Su visuomene reikia kalbėtis ir stiprinti ryšį, ypač krizės sąlygomis.

Dešinieji galėtų padaryti gal banaloką, bet gudrų ėjimą – pasitelkti savo slaptuosius žaviuosius ginklus, pavyzdžiui, jauniausią būsimo Seimo narę Agnę Bilotaitę. Šios simpatiškos šviesiaplaukės lūpose blogos naujienos skambėtų ne taip ir baisiai.

Tai tik vienas iš daugybės sprendimo būdų. Visose būsimos koalicijos partijose yra kam kalbėti su tauta. Svarbiausia neužmiršti tai daryti.

Į viršų

Susiję straipsniai:

• Pasikalbėkime apie infliaciją (komentaras)
• Ar racionalu šiuo metu didinti atlyginimus? Taip. (komentaras)
• Kaip tapti milijardieriumi?
• Ar išsiskirs Šiaurės ir Pietų Baltijos respublikų kelias?
• Dar kartą – su Naujaisiais!