Šiandien daug kalbama apie prasidedančią pasaulinę ekonominę krizę. Jos bijoma ir svarstoma, kas ją sukėlė, ieškoma kaltųjų. Tačiau pasaulis matė ne vieną tokią krizę – didesnę ar mažesnę.

Jos ateina ir praeina, o dažnai esminės jų priežastys būna tos pačios: nepagrįstas skolinimas(is) ir per didelis vartojimas.

Lygina su Didžiąja depresija

Dabartinė krizė dažnai lyginama su XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių sandūroje visą pasaulį drebinusia Didžiąja depresija.

Ši krizė, trukusi ketverius metus, prasidėjo 1929 m. spalio mėnesį, vadinamuoju „juoduoju ketvirtadienu“.

Tą dieną Niujorko vertybinių popierių biržoje kilo panika, visi ėmė pardavinėti akcijas, jų kainos krito. Taip atsitiko nes sprogo neproporcingai išpūstas akcijų „kainų burbulas“. Padėtį apsunkino tai, kad tuo metu investuoti į akcijas buvo labai madinga ir nemaža žmonių dalis tam net skolinosi pinigų.

Netrukus po šio įvykio bankrutavo daug įmonių, o tai sukėlė didžiulį nedarbą. Gyventojai pirko tik svarbiausius produktus, vartojimas žymiai sumažėjo, o tai savo ruožtu dar labiau blogino ekonominę padėtį.

Lietuvoje Didžioji depresija taip pat buvo jaučiama, tačiau jos padariniai nebuvo tokie skaudūs kaip pramoninėse valstybėse, nes mūsų šalies ūkio pagrindą tuo metu sudarė žemės ūkis.

Krizę lėmė per didelis optimizmas?

Nėra vieningos nuomonės, kas sukėlė šią krizę. Viena iš Didžiosios depresijos priežasčių laikomos spekuliacijos akcijų biržoje. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad pagrindinė didžiosios krizės priežastis buvo ekonominiai ciklai ir valstybės kišimasis į ūkį, ypač į pinigų ir kreditų sritis.

Tačiau labiausiai tikėtina, kad ją lėmė pernelyg didelis JAV vidaus vartojimas, kuris augo neadekvačiai darbo našumui ir pajamoms. Kitaip tariant, krizę sukėlė gyvenimas skolon, kurį išprovokavo nepamatuotas optimizmas, kad ekonomika ir toliau augs.

Panašios priežastys iš esmės lėmė ir dabartinę krizę. Bankai „pajuto azartą“ skolindami pinigus ir skaičiuodami ateities pelnus. Kad jie persistengė, patvirtino vasarą kilusi būsto paskolų krizė JAV ir kelių stambių bankų „griūtis“ rudenį JAV bei Europoje.

Kai kurie ekspertai mano, kad šių krizių lyginti negalima, nes Didžiosios depresijos metu JAV BVP krito beveik trečdaliu, o nedarbas padidėjo ketvirtadaliu. Be to, šiuo metu pasaulyje yra infliacija, o tuo metu buvo defliacija.

Tačiau iš karto po dabartinio bankų žlugimo krentančios naftos kainos rodo, kad situacija ir čia gali labai greitai pasikeisti. Be to, natūralu, kad augančio vartojimo sukelta infliacija, subliuškus kainų burbulams, gali pereiti į defliaciją ir tolesni padariniai gali būti sunkiai prognozuojami.

Lietuvoje ši krizė dar pagardinta didelės infliacijos ir vietinės NT krizės, atsiradusios subliuškus kainų burbului.

Apsaugos priemonės

Žinoma, dabar ne XX a. vidurys ir įvairių priemonių, skirtų apsaugoti ekonomiką nuo žlugimo bei sutramdyti krizę, yra žymiai daugiau.

Nemažai tokių priemonių imtasi būtent po Didžiosios depresijos. Tuometinis JAV prezidentas Franklinas Roosveltas, remdamasis ekonomisto Johno Keinso pasiūlymais įvedė kainų ir darbo užmokesčio reguliavimą, atskyrė komercinę ir investicinę bankininkystę, įteisino indėlių draudimą.

Siekiant išjudinti sustingusią šalies ekonomiką, buvo padidintos valstybės išlaidos, įmonės gavo daug valstybinių užsakymų.

Valdžia ir dabar piniginėmis injekcijomis gelbėja padėtį. Pavyzdžiui, JAV patvirtino 700 mlrd. dolerių vertės gelbėjimo planą. Tokie planai parengti ir Europoje.

Tačiau pasigirsta kaltinimų, kad ir šiais laikais rinkos buvo per mažai prižiūrimos ir tai buvo viena iš krizės priežasčių.

Kadangi kelias krizei nebuvo užkirstas anksčiau, centriniams bankams teko „pumpuoti“ milžiniškas lėšas rinkos likvidumui palaikyti. Vis tik situacijos nereiktų pernelyg dramatizuoti: finansų puotos sąskaita bus apmokėta, bet, gali būti, kad ne iš puotos dalyvių, o iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Istorijoje – ne vienas panašus atvejis

Į šios vasaros būsto paskolų krizę panaši istorija nutiko ir XX a. 9-ojo dešimtmečio Japonijoje. Nekilnojamojo turto kainos buvo pasiekusios sunkiai suvokiamas aukštumas, bankai išdalinę daug paskolų.

Sprendžiant šią krizę taip pat neapsieita be valdžios įsikišimo. Kad atgaivintų ekonomiką, Japonijos vyriausybė buvo priversta gelbėti bankus duodama jiems kreditus beveik be palūkanų.

Lietuvą krizė paskutinį kartą krėtė 1998–1999 metais, tuomet ją lėmė kiek kitokios priežastys nei dabar. Tada ji į mūsų šalį atslinko iš Rusijos, o pradžią jai davė 1997 m. prasidėjusi „Azijos tigrų“ krizė. Manoma, kad pagrindinė jos priežastis buvo ta, jog Tailandui atsiejus nacionalinę valiutą nuo JAV dolerio, šios vertė krito.

Tai paveikė ir kaimynines šalis – Indoneziją, Malaiziją, Pietų Korėją, kurių valiutos buvo devalvuotos. Vėliau krizė persimetė ir į nekilnojamojo turto rinką, bankų sektorių, bankrutavo nemažai įmonių, daug žmonių tapo bedarbiais.

Kovodamos su krize, Azijos šalys ėmė smarkiai taupyti ir tai padėjo joms pakankamai greitai atsigauti. Jau po kelerių metų krizės ištiktos valstybės pasiekė prieš šį sukrėtimą buvusi ekonomikos lygį.

Vakarų pasaulį ši krizė palietė nežymiai. Lietuvai, kaip matome, tenka kentėti tiek nuo Rytuose, tiek nuo Vakaruose kylančių negandų.

Ne visiems blogai

Tačiau ne visiems ekonomikos krizės yra blogas metas. Kai kas sugeba iš to uždirbti. Ekonomikos istorijos pavyzdžiai byloja, kad nemažai agresyvią politiką krizės metu vykdžiusių bendrovių sugebėjo ne tik išgyventi krizės metu, bet ir sustiprinti savo pozicijas rinkoje.

Kaip žinia, po nuosmukio visada ateina pakilimas, todėl įžvalgesni vadovai krizių metu imasi agresyvių reklaminių kampanijų. Tuo metu, kai jų konkurentai apkarpo reklamai skirtus biudžetus, jie elgiasi priešingai ir ima dominuoti rinkoje.

Net ir esant krizei didelė dalis žmonių tebeperka įvairiausius produktus, tačiau ieško palankiausio varianto. Jei kompanija sugeba tai pasiūlyti, ji įgyja didelį pranašumą.

Pakanka pažvelgti ir į tą pačią Didžiąją depresiją – jos metu ėmė dominuoti tokie ir dabar puikiai žinomi prekės ženklai kaip „Coca cola“, „Proctor&Gamble“, „Ford“, „Kelloggs“.

Visų jų vadovai krizės metu vykdė agresyvią reklaminę kampaniją, kuri padėjo užtemdyti konkurentus krizės metu ir išlaikyti savo pranašumą jai pasibaigus.

Lietuvoje taip pat yra buvę panašių atvejų. 1998 metų krizės metu „Suslavičiaus“ kečupo gamintojų sprendimas plačiai reklamuotis nepaisant krizės, padėjo jiems tapti vienais iš rinkos lyderių.

Dar vienas segmentas, išlošiantis krizių metu – įžvalgus spekuliantai, pusvelčiui superkantys nuvertėjusias akcijas ar smarkiai atpigusį nekilnojamąjį turtą, o krizei pasibaigus, parduodantys įgytą turtą už normalią kainą ir taip susikraudami milžiniškus turtus.

Žinoma, šiems planams įvykdyti reikalingi nemaži pinigų rezervai, tad jei kišenėse iš tiesų vėjas švilpauja, tuomet ir tai jūsų nebeišgelbės.

Laimi šaltas protas

Kaip matome daug ką lemia žmonių psichologija, jų elgesys konkrečioje situacijoje. Neverta pasiduoti nei visuotiniam optimizmui, nei pesimizmui. Ypač šiais laikais, kai pripažįstama, kad visuotinę paniką gali sukelti „kiekvienas mokinukas, mokantis naudotis mobiliuoju telefonu ir internetu“.

Kilus panikai, gali pasirodyti, kad padėtis yra kur kas blogesnė nei iš tiesų, gali būti priimami nelogiški sprendimai

Visada daugiausia išlošia tie, kurie išlaiko šaltą protą, blaiviai įvertina padėtį ir, svarbiausia, nepamiršta istorijos.

„Universitas Vytauti Magni“

Į viršų

Susiję straipsniai:

• Ar Europai gresia nauja skolų krizė?
• Regionų verslas sulaukęs finansinės pagalbos siekia didinti atsparumą krizėms
• Lustų krizė: Kokią įtaką turi Rusijos karas?
• Ekonomikos apžvalga: tęsiasi gero gyvenimo krizė
• Turkija – didžiausias finansų sistemos siaubas nuo 2008-ųjų krizės