Verslosavaite.lt nuotr.

Žadama mažinti algas ne tik policininkams, bet ir diplomatai pajus sunkmečio žirkles. Kad teks atsisakyti kai kurių privilegijų, jie išgirdo kasmetiniame diplomatų suvažiavime rugpjūčio 27 dieną.

Tačiau net ir sunkmečio laiku reikia rasti atsparos tašką, kuris padėtų ne tik išgyventi, išsilaikyti, bet ir džiaugtis gyvenimu, nors jis būtų ir nelengvas. Toks atsparos taškas šiandien – žinios.

Sakyčiau, kad tai pats didžiausias žmogaus turtas, kuriam negresia devalvacija, kuris reikalingesnis už materialų turtą, nes materialus turtas tėra daiktai, kurie užgyvenami, įgyjami, jie kaip byrantis smėlis gyvenimo tėkmėje, o žinios – kaip pagrindas, ant kurio gali pasistatyti ne vieną namą.

Žinios turėtų būti orientuotos ne tik į materialines vertybes, bet ir į dvasinius objektus. Nes juk neišmintinga vertinti žmogų tik pagal jo pinigus, o ne pagal žinias, kurias jis sukaupė ir ištobulino, kurių pagalba pasiekė savo profesijos, verslo, politikos aukštumų.

Taigi į artėjančią rugsėjo 1-ąją, mokslo ir žinių dieną, turėtume žvelgti labai rimtai. Tai ne tik mokinukų ir pirmakursių studentų šventė: tai pagarbos atidavimas žinioms, mokytojams, o tuo pačiu – tai priminimas, kad mokytis niekada ne vėlu, kad mokytis reikia visą gyvenimą. Ir kad žinios turi būti įvairiapusiškos, skatinančios tobulėti, skleistis žmogui kaip asmenybei, kaip amžinam Dievo kūriniui.

Jei remsimės žiniomis, orientuotomis tik   į vartotoją, į prekę, į   materialinius dalykus, į daiktus, tai ir sukursime tik vartotojų, o ne piliečių visuomenę. Galbūt ir sunkmetis šiuo atžvilgiu savaip simboliškas – kad susimąstytume, kas iš tiesų yra vertinga, kas nepraeina sulig šia diena, kas nepavagiama ir neišgrobstoma. O tai ir yra žinios.

Dar ir šiandien atsiranda žmonių, kurie mano, kad galima tapti protingu, nusipirkus diplomą, kad siekti žinių, lavinti savo protą ir sugebėjimus – pastangų nevertas dalykas. Ką gi – tai jų nuomonė, bet ši nuomonė nedalyvauja nei paties piliečio gyvenimo, nei valstybės ateities kūrimo procese.

Kita vertus, liūdna, kad žinios, mokslas, mokytojo vaidmuo mokymo procese ir visuomenės gyvenime šiandien labai nuvertintas. Sunku pasakyti, kiek čia įtakos turėjo sovietmečio patirtis, kai mokytojas turėjo būti ideologijos skleidėju ir akylu mokinių prievaizdu, kiek – „laukinio kapitalizmo“ metai, kai ideologiją pakeitė pinigai.

Viena aišku, kad be pagarbos mokytojui ir jo teikiamoms žinioms, be mokslo ir žinių nesukursime aktyvios ir kūrybingos visuomenės, orios valstybės. Visi mes skolingi mokytojams už suteiktas žinias, už šviesą, už kūrybingumo pažadinimą, ir vargu ar kada galėsime išreikšti tą padėką žodžiais.

Šiandien, sunkmečio metu, sunku visiems – sunku ir mokytojams. Tačiau jeigu kitiems biudžetininkams algos nukarpomos, mažinamos, tai jau bent mokytojų algos lieka nepakitusios. Galima sakyti, kad, palyginus su nukarpytosiomis, jos netgi auga. Šiokia tokia vilties kibirkštėlė.

Galbūt ekonomikai atsigavus ši kibirkštis pavirs liepsna – ir mūsų mokytojai iš tiesų gaus tokias algas, kokių nusipelnė savo pasiaukojančiu, nepaprastai svarbiu darbu, ugdydami vaikus ir jaunimą, suteikdami jiems įvairiapusiškų žinių ir iškeldami šviesaus, išsilavinusio, kūrybingo žmogaus prioritetą.

Susiję straipsniai:

• Ketvirtosios pramonės revoliucijos iššūkiai: mokslininkai ieškos būdų įmonių atnaujinimui
• Svajonės pildosi: būti IT specialistu gali ir pabaigęs politikos mokslus
• R. Grajauskas: Aukštojo mokslo sistemos grimasos
• „Mokslinės minties šventė 2014”: pasiekimai džiugina!
• Tarptautinė „Mokslinės minties šventė 2014“: laužome nuobodaus akademiškumo stereotipus!