Pagrindiniu kainų kilimo varikliu Lietuvoje buvo brangusi gamyba ir augusi paklausa bei didėjantis vartojimas, tačiau tai lėmė ir daug kitų veiksnių. Verslosavaite.lt kalbinti ekspertai minėjo ir daug kitų priežasčių, tarp jų ir didėjusias naftos kainas su įstojimu į ES susijusius veiksnius ir netgi emigraciją.

Nuolat girdime niūrias prognozes apie skaudžias įsišėlusios infliacijos pasekmes, tačiau beveik nekalbama kodėl ji atsirado ir kam gali būti naudinga. Verslosavaite.lt nusprendė apžvelgti priežastis, lėmusias, kad 2003 metais dalį lietuvių džiugino defliacija ir kodėl netrukus ją pakeitė infliacija.

Defliacija būdinga ne tik krizės apimtai ekonomikai

Pasak „Hansabanko“ analitikės Jurgitos Jurgutytės, defliacija dažniau būdinga apimtai krizės ar depresijos ekonomikai, tačiau 2003 metų defliaciją lėmė kitos priežastys.

„Defliacija paprastai vertinama neigiamai, nes žiūrima pagal didžiųjų pasaulio šalių patirtį. Didelėms ekonomikoms būdingas didesnis uždarumas, mažiau prekiaujama su užsieniu, todėl jose kainos labiau priklauso nuo vidaus rinkoje susidarančių veiksnių. Tuo tarpu Lietuvoje, kurios ekonomika maža ir labai atvira, kainoms 2003 metais itin didelį poveikį darė išorinis veiksnys – valiutos kurso svyravimai“, - Verslosavaite.lt teigė „Hansabanko“ analitikė

Pasak DnB NORD banko analitikės Indrės Genytės, teoriškai, defliacijos spiralė įsukama krintant kainoms, mažėjant pasiūlai ir gamybai, todėl smunkant darbo užmokesčiui ir dėl šios priežasties mažėjant paklausai, dėl ko galiausiai vėl mažinamos kainos.

„Tačiau ekonomikos praktika dažnai neapsaugota nuo aplinkybių neapibrėžtumo ir tam tikrų teorinių sąlygų nepaisymo. Todėl praktikoje defliacija gali pasireikšti net ir ekonomikai išgyvenant pakilimą – tai puikiai iliustruoja 2003 metų laikotarpis, kai Lietuvoje defliacijai pasiekus 1,3 proc. BVP augimas pasiekė 10,3 procentų“, - Verslosavaite.lt kalbėjo DnB NORD banko analitikė I. Genytė (nuotraukoje).

Nukritusi dolerio kaina atpigino produkciją

DnB NORD banko analitikė mano, kad defliacinius 2003 m. procesus Lietuvoje pirmiausia lėmė didelės įtakos šalies pramonei ir verslui turėjęs dolerio pigimas euro, o taip pat ir su juo susieto lito, atžvilgiu.

Pasak „Hansabanko“ analitikės J. Jurgutytės, 2003 metų pabaigoje JAV doleris buvo beveik penktadaliu pigesnis nei metų pradžioje.

„Šis išorinis veiksnys lėmė, kad mažėjo iš JAV, Rusijos, Kinijos importuojamų prekių ir žaliavų kainos, todėl pigo galutinio vartojimo prekės, o ir šalies gamintojų sąnaudos buvo mažesnės dėl pigesnių importuojamų žaliavų“, - Verslosavaite.lt teigė J. Jurgutytė.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresniojo eksperto Žilvino Šilėno teigimu, kalbant apie 2003-iųjų metų Lietuvą, labiausiai tikėtina, kad tuomet užfiksuotą defliaciją, o tiksliau kainų indekso sumažėjimą, lėmė būtent produkcijos augimas, ir ne toks greitas pinigų kiekio augimas.

Prie defliacinių procesų prisidėjo PVM lengvatos ir arši konkurencija

Anot „Hansabanko“ analitikės Jurgitos Jurgutytės, aptariant vidinius defliacijos atsiradimo veiksnius, pirmiausia reikėtų paminėti sustiprėjusią konkurenciją tarp mažmeninės prekybos įmonių bei telekomunikacijų sektoriuje.

Pasak pašnekovės, tuo metu taip pat mažėjo maisto produktų kainos. „Maisto produktų kainų kritimą lėmė mažmeninių įmonių konkurencija, mažėjusios žemės ūkio produktų supirkimo kainos, be to, šviežiai mėsai nuo 2003 m. pradžios vietoje anksčiau buvusio 18 procentų PVM tarifo nustatytas lengvatinis 5 procentų.

Dėl šių priežasčių mėsos kaina 2003 metais buvo vidutiniškai 13 procentų žemesnė nei 2002 metais, - maisto produktų kainų kritimo priežastis vardijo J. Jurgutytė. – Galiausiai, nors šalies BVP ir gyventojų vartojimas labai sparčiai augo, aukštas nedarbo lygis, tuomet siekęs 12,4 procentų (šiuo metu – 4,5 proc.) stabdė darbo užmokesčio augimą. Tai sudarė sąlygas nebrangti paslaugoms.“

I. Genytės teigimu, greta aršios konkurencijos, neleidusios kelti kainų, ne mažiau įtakos turėjo ir vangus paklausos augimas bei atsargūs žmonių ateities planai – neseniai išgyvenę Rusijos krizę, gyventojai teikė pirmenybę taupymui, o ne vartojimui.

Infliacijos grįžimą lėmė naftos kaina ir su įstojimu į ES susiję veiksniai

Tačiau defliacija laikėsi neilgai – 2004 metais ją vėl pakeitė infliacija. Pasak „Hansabanko“ analitikės Jurgitos Jurgutytės, metinė infliacija, arba, kitaip sakant, vartotojų kainų augimas, 2004 metų gegužę galėjo būti lemtas tuo metu žymiai pakilusios naftos kainos bei su įstojimu į Europos Sąjungą (ES) susijusių veiksnių.

„Stojant į ES reikėjo suderinti netiesioginius mokesčius, pavyzdžiui, 5 procentų PVM tarifu apmokestintos medicinos prekės ir vaistai, kurie anksčiau apmokestinti nebuvo, panaikintas lengvatinis 9 procentų PVM tarifas gyventojams tiekiamam centralizuotam šildymui. Tuo tarpu atvira ES rinka ir eksporto subsidijos į ES nepriklausančias šalis padidino maisto produktų kainas“, - veiksnius, prisidėjusius prie infliacijos kilimo vardijo „Hansabanko“ analitikė Jurgita Jurgutytė.

Pasak LLRI vyresniojo eksperto Žilvino Šilėno, vienas iš veiksnių, lėmusių infliaciją bei kainų lygio augimą, galėjo būti ir ES pinigų atėjimas ir su tų pinigų atėjimu susiję ateities lūkesčiai.

Infliaciją netiesiogiai „augino“ sparti emigracija

Be to, J. Jurgutytės teigimu, daug lėmė ir tai, kad atsivėrusi kai kurių senųjų ES šalių darbo rinka paskatino emigraciją ir stipriai sumažino darbo jėgą Lietuvoje, o tai paskatino darbo užmokesčio augimą, kas drauge su sparčiai augančiu skolinimusi lėmė vartojimo bumą.

I. Genytė taip pat teigė, kad įtakos turėjo ir nukritusi bazinė palūkanų normai, nes verslas bei gyventojai ėmė aktyviai skolintis ir vartoti ateities pajamų sąskaita.

Tačiau, pasak analitikės, pagrindiniu kainų kilimo varikliu Lietuvoje buvo brangusi gamyba bei augusi paklausa. Be to, banko analitikės teigimu, pastaruosius keletą metų, gerėjant gyvenimo sąlygoms ir sparčiai didėjant darbo užmokesčiui, „diržus atsilaisvino“ ir šalies gyventojai, todėl žymiai išaugo prekių bei paslaugų suvartojimas.

Vieniems neigiamas, kitiems – teigiamas procesas

Paklausus, ar galima kalbėti ne tik apie neigiamą, bet ir apie teigiamą infliacijos poveikį ekonomikai, I. Genytė Verslosavaite.lt teigė, kad vienareikšmiško atsakymo nėra.

„Augant infliacijai smunka piniginio vieneto perkamoji galia – nuvertėja pinigai. Tačiau, kadangi šalies ekonomiką sudaro daug skirtingų interesų subjektų grupių, negalima teigti, kad infliacija turi vien teigiamą ar vien neigiamą poveikį ekonomikai.

Infliacija yra vienas iš šalies ekonominės sveikatos indikatorių, kurio dinamika valdoma tam tikrais fiskaliniais, o kai kuriose šalyse ir monetariniais instrumentais. Sveiką šalies ekonomiką iliustruotų neženkli produkcijos technologinio progreso įtaką akumuliuojanti infliacija“, - Verslosavaite.lt teigė DnB NORD banko analitikė I. Genytė.

Nedidelė infliacija – „tepalas“ ekonomikai

Pasak Jurgitos Jurgutytės, manoma, kad nedidelė infliacija yra naudinga ir dažnai pavadinama „tepalu“ ekonomikai.

„Pavyzdžiui, esant nedidelei infliacijai, darbo rinka būna santykinai lankstesnė, nes lengviau koreguoti realų darbo užmokestį, įvertintą pagal infliaciją. Tarkime, vienas sektorius patyrė sunkumų ir reikėtų darbuotojams mokėti santykinai mažiau nei kituose sektoriuose, kas reiškia, kad reiktų sumažinti realų darbo užmokestį.

Jeigu infliacijos nėra ir kainos nekyla, tenka mažinti darbo sutartyje numatytą nominalų darbo užmokestį, kas sukeltų labai stiprų darbuotojų nepasitenkinimą. Tačiau jei infliacija teigiama, nominalaus darbo užmokesčio galima nekeisti arba padidinti mažiau negu kyla infliacija – realus darbo užmokestis bus mažesnis, bet darbuotojų nepasitenkinimas bus mažesnis nei pirmuoju atveju“, - Verslosavaite.lt kalbėjo „Hansabanko“ analitikė J. Jurgutytė.

Kylanti infliacija skatina investuoti ir išlaidauti

Pasak LLRI vyresniojo eksperto Ž. Šilėno (nuotraukoje), kylanti infliacija didina nominalų BVP ir valstybės surenkamą pinigų kiekį, be to, infliacija atpigina skolinimąsi ir padidina paskatas investuoti.

Tačiau, Ž. Šilėno teigimu, šios pasekmės savaime nėra teigiamos: „Didesnis biudžetas skatina valstybę išlaidauti dar labiau, o dėl atpigusio skolinimosi įgyvendinamos kai kurios investicijos, kurios geriau būtų taip ir likusios neįgyvendintos. Taip pat mažėja paskatos taupyti, nes siekiama greičiau „atsikratyti“ pinigų. Nepagrįstos investicijos gamybos resursų paklausą ir kainą pirmiausia padidina srityse, į kurias pirmiau patenka išaugusi pinigų masė, o tai neigiamai veikia kitas ekonomiškai pagrįstas veiklas.“

Anot Ž. Šilėno, infliacija naudinga tiems, kuriuos padidėję pinigų srautai pasiekia pačius pirmus, kol dar nespėjo pakilti kainų lygis, tuo tarpu žmonėms, kurių pajamos fiksuotos ir nereaguoja į pinigų vertės pokyčius, padidėjęs kainų lygis veikia neigiamai.

Pašnekovo teigimu, viena iš infliacijos pasekmių yra tam tikras resursų ir gerovės perskirstymas tarp gyventojų. Jei valdžia nori kovoti su šiuo reiškiniu, reikėtų mažinti ar iš viso atsisakyti nuo valdžios tiesiogiai priklausančio infliaciją skatinančio išlaidavimo, o ne pačiai valdžiai bandyti užsiimti gyventojų pajamų perskirstymu.

Susiję straipsniai:

• Koks bus infliacijos poveikis?
• Infliacija įveikta, bet ar ilgam?
• Infliacija Europoje krenta greičiau nei prognozuota
• Kodėl infliacija nebėra didžiausia Lietuvos problema?
• Infliacija grįžo į vienaženklę zoną