Tam, kad suprastume, kokiai temai šią savaitę (be jau įgrisusių diskusijų apie Rusijos – Gruzijos konfliktą) buvo skiriama daugiausia dėmesio, užtenka pažiūrėti į kalendorių. Logiška, jog pirmosiomis naujųjų mokslo metų dienomis prisimintas jaunimas.

Juolab, kad ir rinkimai netoli, o ši visuomenės dalis laikytina neišnaudotu segmentu. Taip pat jaunimas yra ta visuomenės dalis, kuria rūpinantis galima užsidirbti balsų ir kituose segmentuose. Būtent tokios priežastys tikriausiai ir lėmė šį sezoninį pabudimą.

Socialdemokratai: pinigų yra

Didžiausios valdančiosios partijos vadovas yra nusiteikęs švaistytis pinigais nepaisant dabartinės ekonomikos padėties. Galbūt tai iš dalies susiję su tuo, kad, jei tikėtume Vyriausybės vadovo pozicija, problemų šalyje išvis nėra. Tačiau pradėkime nuo pradžių.

Sumaištis dėl mokėjimo už studijas prasidėjo jau sąlyginai senokai, po kontroversiško Konstitucinio Teismo išaiškinimo, jog iki tol egzistavusi tvarka prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.

Nuo tada buvo ne viens siūlymas, netgi spėjo pasikeisti Švietimo ir mokslo ministrai, tačiau paskutinį žodį tarė G.Kirkilas, pažadėjęs rasti 32 milijonus litų, kad už mokslą mokėti kol kas nereikėtų.

Tiesa, iki pat šiol lieka neaišku, iš kur tie 32 milijonai bus paimti. Laisvų pinigų valstybė, atrodo, neturi, vadinasi, logiška manyti, kad jie mus „atriekti“ nuo kitai sričiai skirtų lėšų. Realu, kad tai bus padaryta jau po rinkimų.

Sprendimas, turint omenyje situaciją, gana logiškas, leidžiantis tiek valdantiesiems tikėtis keleto papildomų balsų iš dėkingų studentų, tiek socialliberalams kabinti plakatus su „geru“ švietimo ir mokslo ministru.

Įkaitų vietoje atsiduria universitetai, kurie ir taip piniguose nesimaudo. Taip pat (netiesiogiai) ir studentai, kadangi sprendimas geriausiu atveju reiškia status quo studijų kokybės fronte išlaikymą, o galbūt net ir žingsnį atgal – juk bet kokiai tobulėjimo potencijai visų pirma reikalingos lėšos.

Kitaip tariant, žengtas dar vienas žingsnis, reiškiantis problemų sprendimo atidėjimą iki lemiamos spalio 12-osios – pražūtinga strategija, iš esmės būdinga šiai Vyriausybei.

Tačiau viena mokslo įstaiga pinigų stygiaus greičiausiai nepajaus. Kalbu apie VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, kuriam išimties tvarka skirta 2,3 milijono litų.

Kodėl toks išskirtinis dėmesys vienai įstaigai? Tereikia atsiminti jau poros metų senumo įvykius – G.Kirkilo tapimo premjeru istoriją. Ir toli gražu ne epizodinį vaidmenį, kurį ten suvaidino TSPMI vadovas R.Lopata (kad ir derybos su Darbo partija, dalyvaujant R.Lopatai ir R.Stoniui). Sunku būtų teigti, kad tai tik sutapimas.

Darbo partija: ugdymo strategija(?)

Darbo partija tuo tarpu pasiūlė iš pirmo žvilgsnio gražiai atrodantį, tačiau kritikuotiną jaunimo ugdymo strategiją. Pirmasis jos punktas – amžiaus cenzo kandidatavimui į Seimą sumažinimas nuo 25 iki 21 metų.

Šiame kontekste tai yra logiška ir suprantama: sukurta dukterinė Leiboristų partija (prisiminkime, iškart po steigiamojo susirinkimo neigusi ber kokias sąsajas su „darbiečiais“ o dabar į Seimą einanti bendru sąrašu), kurios daugelis narių – panašaus amžiaus ar net jaunesni.

Kartu galima suregzti ir logišką pagrindimą: kuo anksčiau jauni žmonės bus įtraukti į rimtą politinį gyvenimą, tuo reikalingesni jie jausis, galės daryti įtaką jiems aktualiems sprendimams ir pan. Tačiau kartu negalima pamiršti ir kito aspekto: į tautos atstovybę reikia žvelgti atsakingai.

Į parlamentą ir be šios pataisos išrenkama pernelyg daug politinės patirties neturinčių asmenų. Tuo tarpu dabartinė sąranga bent teoriškai atveria piramidinės struktūos egzistavimo galimybę: nuo 21-erių metų galima kandidatuoti į savivaldybių tarybas, nuo 25-erių – į Seimą.

Kitas strategijos elementas – pokalbiai, diskusijos bei panaši veikla – tiesiog žavi savo nekonkretumu. Pavyzdžiai rodo, kad tokie planai dažnai tik kalbomis ir lieka: viena vertus, jie rodo aiškios vizijos neturėjimą, kuomet slepiamasi už pačių bendriausių ir aptakiausių frazių, kita vertus, net jei nurodytos priemonės ir būtų įgyvendintos, jų sėkmė sunkiai įsivaizduojama.

Tad belieka „darbiečių“ išsakytas mintis nurašyti į viso labo ne itin vykusių pareiškimų kategoriją.

„Tvarka ir teisingumas“: materialistinis paketas

Dar vieną priemonių paketą pristatė partija „Tvarka ir teisingumas“. Jį būtų galima įvardinti kaip materialistinį skatinimą. Pagrindinis jo akcentas – nešiojamasis kompiuteris kiekvienam abiturientui.

Esą šie taip bus motyvuojami likti Lieruvoje, tačiau nepateikiama jokių konkrečių įrodymų, kad toks dosnumas duos pageidaujamų vaisių. Taip, viena vertus, galima sakyti, kad nemaža dalis abiturientų išties jaučiasi ne itin reikalingi valstybei ir toks valdžios pozicijos pokytis sužadintų bent tam tikrą dėkingumą, tačiau tai toli gražu nėra esminis pasirinkimą (ne)išvykti lemiantis elementas.

Kitas būdas, kuris „tvarkiečiams“ atrodo būtinas skatinant jaunimą pasilikti – nemokamas aukštasis mokslas. Čia vėl slystama paviršiumi. Viena vertus, dar kartą demonstruojamas rūpestis jaunimu, išorinis suinteresuotumas sudaryti geresnes sąlygas įgyti išsilavinimą ir pan.

Tačiau nutylimas faktas, jog užsienin išvykstama toli gražu ne nemokamo moslo siekti. Užsienin paprastai išvyksta motyvuotoji jaunimo dalis, kuriam svarbiausias argumentas yra ne kaina, o studijų kokybė. Apie pastarosios gerinimą, tiesa, neužsimanema.

Netgi priešingai – visiškai panaikinus moksetį už studijas, universitetams turėtų būti skirtos arba dar gerokai didesnės finansinės injekcijos, arba jie bus palikti dar labgiau skursti.

Kitaip tariant, ne viskas taip gražu, kaip atrodo, nekalbant jau apie realias biudžeto galimybes, ribojančias tokių pažadų įgyvendinimą.

Apibendrinimas

Taigi ką galime pasakyti peržvelgę kelias ryškiausias rūpesčio jaunimu apraiškas pirmąją mokslo metų savaitę? Kad ir toliau gyvename idėjų bado laikotarpiu.

Priemonės, kurios siūlomos arba kurių imamasi, yra geriausiu atveju labai paviršutiniškos, blogiausiu atveju – orientuotos į labai trumpalaikį rezultatą, nesirūpinant ilgalaike perspektyva, kuri neatrodo itin šviesi.

Tačiau tokie veiksmai gali būti žalingi ne tik valstybei ar jaunimui. Jie gali būti žalingi ir pačioms partijoms. Jei tik auditorija, į kurią nukreiptas šis populizmas bus pakankamai sąmoninga ir sugebės suprasti, kas slypi už gražių žodžių.

Tik tada ir įmanoma reali pažanga priešrinkiminėje komunikacijoje.

Į viršų

Susiję straipsniai:

• Pasikalbėkime apie infliaciją (komentaras)
• Ar racionalu šiuo metu didinti atlyginimus? Taip. (komentaras)
• Kaip tapti milijardieriumi?
• Ar išsiskirs Šiaurės ir Pietų Baltijos respublikų kelias?
• Dar kartą – su Naujaisiais!