Artėjančių rinkimų lietučiui palaisčius, Lietuvos politiniame miške ėmė sparčiai dygti nauji grybai – tradiciškai laikotarpis prieš rinkimus yra aktyviausias naujų partijų kūrimosi metas. Tiesa, dar visai neseniai kai kurie gerbiami politikos ekspertai teigė, kad šie metai bus išimtis.

Kalbėta, kad dėl mandatų varžysis iš esmės tos pačios jėgos, kaip ir prieš šią kadenciją, o naujiems lyderiams rastis tiesiog nėra nei terpės, nei potencialo. Dabar aiškiai matyti, kad toks požiūris buvo, švelniai tariant, ne visai teisingas.

Apie dalį naujokų jau nemažai kalbėta, kiti kol kas dar laikosi rimtų analizių paribyje, tačiau galima tikėtis, kad netrukus padėtis keisis.

Politika kaip šou

Vos prieš keletą dienų buvo paskelbtos naujausios visuomenės nuomonių apklausos, rodančios, kad A.Valinskas iškart išsiveržė į palankiausiai vertinamų visuomenės veikėjų gretas ir net pateko tarp trokštamiausių kandidatų į prezidento postą. Galima net neabejoti, kad gana panašus likimas laukia ir jo partijos. Pažvelkime atidžiau.

Išties, naujoji Prisikėlimo partija turi bent keletą kozirių. Visų pirma, jos kandidatams nereikalinga papildoma reklama. Visi jie yra puikiai žinomi visuomenei, jų veidai nuolat puikuojasi televizijos ekranuose, afišose ir nemažos tautos dalies vaizduotėje. Jau pati jų profesinė veikla yra reklama, suteikianti tai, ko kiti kandidatai desperatiškai vaikosi mokėdami nemenkus pinigus.

Be to, uždraudus politinės reklamos klipų transliacijas, jie bene vieninteliai bus rodomi populiariausiu eterio laiku ir masiškai žiūrimose programose. Būkime sąžiningi – juk ne visos politinių debatų laidos rodomos patogiu metu ir juo labiau ne visos jų yra bent pakenčiamai žiūrimos.

Antra, šios partijos kandidatai eiliniam rinkėjui atrodo žymiai savesni nei daugelis politikos grandų. Pastarieji, pripažinkime, pernelyg dažnai yra užsidarę savo sferoje ir bendravimo rate, retai organizuoja efektyvius susitikimus su rinkėjais, retai parodo, kad mato ir supranta jų problemas, niekad nebūna šalia.

Tuo tarpu šou verslo ryklių veidai ar balsai lydi žmones visada, kai būna linksma ar liūdna, neretai jie yra tarsi neformalus šeimos narys. Ir visiškai nesvarbu, kad iš tikrųjų apie problemas ir jų sprendimus minėti asmenys galbūt net nenutuokia.

Vaizdo svarba

Dabar pereikime prie trečiojo aspekto. Kaip bebūtų, reikia pripažinti, kad politikas, jei nori būti sėkmingas, turi būti pasirengęs reaguoti į visuomenės poreikius arba bent parodyti, kad tai sugeba.

Ir nors sunku būtų surasti politinį lyderį, kuris nebūtų viešųjų ryšių produktas, šou verslo atstovas čia vėl turi nemenką pranašumą. Jau vien patirtis, įgyta viešumoje elgiantis taip, kaip reikia auditorijai, daug ką reiškia. Be to, žvaigždės statusas iškart suponuoja sėkmingo, žinančio, kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus žmogaus, įvaizdį.

Visuomenėje, kurioje sėkmė yra vienas svarbiausių žmogaus vertinimo kriterijų, apie tokius asmenis nesunku pagalvoti „jei jau tiek pasiekė pats, tai gal gali panašiu keliu nuvesti ir visą valstybę?“. Ne itin racionalus požiūris, tačiau, deja, tenka pripažinti, kad iki brandžios demokratijos Lietuvai ir yra toloka...

Ketvirta, labai aiškus šios partijos taikinys – vadinamieji protesto balsai. Žinoma, esama ir kitų į juos besitaikančių partijų, tačiau Prisikėlimo partija gali pasiūlyti kai ką naujo. Tai nėra vienos asmenybės populistinė partija (nors paprastai ir tapatinama su A.Valinsku), o daugelio asmenybių (tiesa, taip pat populistinė) politinė jėga.

Be to, kad šou ir politika gana neblogai suderinami, parodo ir jau prieš kurį laiką V.Šerėno atliktas eksperimentas, kuomet jo kandidatūra į prezidento postą sulaukė visai nemenko palaikymo.

Kalbant apie asmenybes, reikia pabrėžti, kad ši partija turi ką pasiūlyti beveik kiekvienai amžiaus grupei. Netgi jaunimas, standartiškai pasyviausia rinkėjų dalis, gali rasti neblogai pažįstamų ir priimtinų asmenų.

Jeigu Prisikėlimo partijai pavyks išnaudoti šį aspektą, ji gali labai neblogai pasirodyti artimiausiuose rinkimuose. Atrodo, kad būtent to yra tikslingai ir siekiama, tad išties su dideliu nekantrumu galima laukti visuomenės nuomonių apklausų ir, žinoma, svarbiausio įvykio – rinkimų.

O kas po to?

Ekspertai sutaria, kad Prisikėlimo partijos pasirodymas rinkimuose tarsi lakmuso popierėlis parodys dabartinės Lietuvos politinės sistemos būklę ir elektorato brandą. Iš dalies su tuo galima sutikti.

Vis dėlto taip pat reikia pripažinti, kad kol kas kitos politinės jėgos nepadarė iš esmės nieko, kas galėtų užkirsti kelią neigiamų tendencijų stiprėjimui.

Dabartinius valdančiuosius, panašu, vis dėlto nuskandins infliacijos banga. Populistai tradiciškai yra stiprūs, tačiau, vargu, ar sugebės užimti lemiamai tvirtas pozicijas naujajame Seime, nes, viena vertus, vis dėlto esama pakankamai nemenkos sąmoningos elektorato dalies, kita vertus, jie patys atiminėja balsus vieni iš kitų.

Kitos dabartinės opozicinės partijos toliau nesėkmingai ieško savo tikrojo veido, o tos paieškos pažymimos tokiais projektais, kaip prieštaringai vertinama konservatoriškoji šeimos koncepcija. O svarbiausia – darbo su rinkėjais vyksta mažai. Aišku, galima sakyti, kad rinkiminė kampanija realiai net neprasidėjo ir viskas prieš akis.

Tačiau čia ir yra pagrindinė problema. Prieš rinkimus tauta jau būna nusiteikusi eiliniam tuščių pažadų ir bergždžiai žadinamų vilčių maratonu, tad darbas neretai būna menkai efektyvus. Tuo tarpu nuoseklios strategijos, kaip traukti rinkėjus visus keturis kadencijos metus (o ir apskritai ilgalaikės vizijos) nėra arba jos neefektyvios.

Terpė

Tokia padėtis yra tiesiog ideali terpė naujoms jėgoms tarsi grybams po lietaus dygti. Žinoma, vargu, ar daugelis jų gali tikėtis ilgalaikės sėkmės (tokios kaip, tarkime, Leiboristų ar Profsąjungų partijos).

Tačiau tos, kurios geba išsiskirti iš bendro gan blankaus konteksto (nebūtinai profesionalumo, ideologinio stuburo prasme), kurios geba atrasti naują nišą ir ją sėkmingai užpildyti, bent iki pirmųjų rinkimų gali tikėtis rinkėjų paramos.

Manytina, kad Prisikėlimo partija yra viena iš jų, nepaisant nemažos dozės ironijos, su kuria į ją žvelgia didelė dalis analitikų ir politikos senbuvių.

Į viršų

Susiję straipsniai:

• Pasikalbėkime apie infliaciją (komentaras)
• Ar racionalu šiuo metu didinti atlyginimus? Taip. (komentaras)
• Kaip tapti milijardieriumi?
• Ar išsiskirs Šiaurės ir Pietų Baltijos respublikų kelias?
• Dar kartą – su Naujaisiais!