Pastarosiomis savaitėmis Europą jaudina futbolo čempionatas, palengva artėjantis prie kulminacijos. Lietuvoje šio sporto entuziastų, tiesa, yra gerokai mažiau nei daugelyje kitų šalių, tačiau akivaizdu, kad keletas jo teikiamų pamokų buvo išmoktos.

Dubleriai

Kone visos stipriausios futbolo komandos turi savo dublerių komandas, kuriose išbando jaunus žaidėjus. Siekiant išvengti nesąžiningos konkurencijos, paprastai dubleriams leidžiama žaisti tik žemesnėje nei pagrindinė komanda lygoje.

Pirmoji, įkūrusi savo dublerių partiją, buvo Darbo partija. Netgi pavadinimas – leiboristai – yra tiesioginis vertinys, nors neabejotinai bus tengiamasi parodyti, esą tai aliuzija į analogišką britų politinę jėgą.

Naujasis darinys išties įdomus. Kaip ir dera tikriems dubleriams, jis sudarytas daugiausia iš jaunimo, kuris – verta atkreipti dėmesį – dėl amžiaus cenzo net negalės dalyvauti Seimo rinkimuose (į šią kategoriją patenka ir partijos pirmininkas).

Tikslas – „atimti taškus“

Kone kiekvienas apibrėžimas partiją įvardina kaip organizaciją, siekiančią valdžios savo nariams. Tačiau čia turime išimtį iš taisyklės. Žinoma, pabrėžtina, kad steigiamajame susirinkime dalyvavo ir vyresnių žmonių, tokių, kurie galės pakliūti į rinkiminius sąrašus.

Tada galbūt didelė dalis vos pilnametystės sulaukusių steigėjų – kurie, anot pranešimų, net nelabai suvokė, kas vyksta – tebuvo reikalingi dėl skaičiaus? Iš dalies. Visgi reikia grįžti prie jau minėtos pastabos: ši partija greičiausiai nesiekia valdžios. Nes dubleriams iš esmės svetimas tapimas čempionais.

Štai čia ir atsiskleidžia, kodėl sporte vienoje lygoje negali varžytis pagrindinė ir dublerių komandos. Viskas labai paprasta – tai papildoma galimybė atimti taškų iš varžovų. Šiuo atveju – balsų.

Turint omenyje tai, kokie atkalūs – bent kol kas tai atrodo – bus artimiausi rinkimai, net ir nedidelis papildomas balsų išskaidymas gali duoti apčiuopiamą naudą. Tad šiuo atveju galima pakankamai drąsiai teigti, jog būtent tokia strategija nustelbia sportinį – pamanainos ugdymo – efektą. O apie pamainos ugdymo problemas Lietuvoje – jau kita kalba...

Tautybės

Lietuviškas Europos čempionato komentavimas jau pasižymėjo ir rasine netolerancija. Dėl pastabų apie Prancūzijos rinktinės žaidėjus iš eterio jau dingo P.Malžinskas, bandęs teisinti lietuvių sirgalių iškeltą garsųjį plakatą „Sveiki atvykę į Europą“. Žinoma, jis pasielgė neteisingai. Tačiau kai kuri simptomatika reiškiasi visiškai akivaizdžiai ir yra, atrodo, praleidžiama pro akis.

Vienas iš išskirtinių šio čempionato bruožų – nuolatinis nacionalinių komandų daugiatautiškumo akcentavimas. Nuolat girdime apie lenkų įvarčius į Lenkijos ar turkų – į Turkijos rinktinės vartus.

Tai dar kartą parodo tai, ką jau yra pabrėžę ekspertai – lietuvių polinkį pirmenybę teikti etniniam, o ne politiniam tautos aspektui. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti sąmoningą žaidėjų, o nutolstant nuo konkretybių – ir apskritai asmens, pasirinkimą, kuriai bendruomenei priklausyti.

Pasirinkimo laisvė

Būtent toks požiūris, užkertantis kitų įsiliejimo galimybę, turbūt ir yra pirmasis žingsnis netolerancijos link. Juk tėra tik vienas žingsnis nuo tokio švelnaus nusistebėjimo iki žygiavimo gatvėmis skanduojant „Lietuva lietuviams“. Logika ta pati – jei nesi etninės grupės narys, esi įtartinas, nepažįstamas ir nepripažįstamas.

Žinoma, nereikia pulti į kitą kraštutinumą ir teigti, kad etniškumas nesvarbu. Toli gražu. Bet jis aktualus visų pirma tada, kai kyla pats iš savęs, o ne primetamas iš šalies, ne tada, kai klijuojama etiketė, einanti pirma asmens veiksmų ir pasirinkimų.

Aktualus yra etniškumas, kuris, kaip pozityvus indėlis, praturtina politinę tautą. Nes politinę tautą labiau nei kraujas sieja įsipareigojimas. O rinktinė kaip tik ir atstovauja politinei tautai.

Politinei tautai, kuri, jungdama skirtybes, kuria ir kitą darinį – valstybę, kuri nebėra graikų miestas, eliminuojantis iš visuomeninio gyvenimo svetimšalius. Futbolas tokį integralumą demonstruoja, gal net akivaizdžiau nei šūkiai „No to racism“. Tik ne visur tai suprantama.

Infrastruktūra

Paskutinis posūkis Nacionalinio stadiono epopėjoje – prokuratūra kreipėsi dėl sutarties su statybininkais nutraukimo. Vis labiau panašu į tai, kad dabar jau abu didžiausi Lietuvos miestai turi po skandalų ir nežinios gaubiamą sporto objektą. Tačiau šį kartą mūsų tema – vien futbolas, tad ir apsistokime sostinėje, joje niekaip neatsirandantį objektą pasirinkę kažkuo panašiu į simbolį.

Greičiausiai niekas pernelyg nesiginčys, kad futbolo padėtis Lietuvoje gana sudėtinga: komandų, galinčių sublizgėti europiniame kontekste, neturime, žaidėjų, kuriais galėtume pasigirti – taip pat, o apie infrastruktūrą išvis geriau net nekalbėti.

Taip pat reikėtų palyginti gerų stadionų ir apskritai galimybių matyti bei žaisti futbolą tinklą Lietuvoje ir Vakarų šalyse. Visa tai nesuteikia galimybės stebėtis menku rungtynių lankomumu ir susidomėjimu apskritai.

Dabar galime žengti dar vieną žingsnį ir grįžti prie politinio žaidimo reginio. O juk šis žaidimas turi ne taip ir mažai bendrų bruožų su lietuvišku futbolu. Mažų mažiausiai, jam tinka visos ką tik išvardintos problemos. Koks būtų jų sprendimas? Pirmiausia investuoti į žiūrovą ir infrastruktūrą.

„Apgriuvusi“ savivalda

Kalbėdamas apie infrastruktūrą, turiu omenyje ne naują Seimo posėdžių salę ar prasidedančią kitų patalpų rekonstrukciją. Turimos omenyje galimybės dalyvauti žaidime. Futbolas yra vertinamas todėl, kad yra atviras ir demokratiškas žaidimas, į kurį gali įsijungti kiekvienas.

Iš esmės tokia pati yra ir politika. Tačiau čia susiduriame su beveidžiais regioniniais organais, ne visuomet pagrįstai vadinamais „savivalda“, kurių kokybė yra ne geresnė nei apgriuvusių stadionų, o ir išsidėstymo tankis tikrai ne didesnis.

Susiduriame ir su aktyvių piliečių grupėmis, kurių veikimo sąlygos, palyginus jas su mėgėjų komandomis, galėtų būti pavadintos žaidimu bulvių lauke. Tai tiek tos demokratijos ir atvirumo visiems.

Vadinasi, reikia tankesnio galimybių dalyvauti žaidime (tiek pačiam žaidžiant, tiek stebint) tinklo. Tik taip įmanoma kilstelėti aukštyn kokybės kartelę, padidinti susidomėjimą ir galų gale turėti, ką parodyti pasauliui. Nepaversti stadiono (nesvarbu, pagrindinio ar regioninio) interesų kovos lauku.

Apie perėmimą

Deja, akivaizdu, kad iš trijų aptartų (nors čia pat reikia pripažinti, kad jų esama tikrai daugiau) pamokų išmokta buvo tik viena ir ta pati neigiama. Tiesa, ne neigiama savo prigimtimi (nes sugalvota kaip pamainos ugdymo priemonė), bet pritaikymo metodu.

Tuo tarpu kitos dvi – multietniškumo ir visuotinumo – kol kas gali būti nebent projektuojamos į ateitį. Ir nors norėtųsi būti optimistu bei tikėtis, kad nereikės laukti kito čempionato norint stebėti aukšto lygio žaidimą, kol kas toks optimizmas būtų mažų mažiausia naivus...

Susiję straipsniai:

• Pasikalbėkime apie infliaciją (komentaras)
• Ar racionalu šiuo metu didinti atlyginimus? Taip. (komentaras)
• Kaip tapti milijardieriumi?
• Ar išsiskirs Šiaurės ir Pietų Baltijos respublikų kelias?
• Dar kartą – su Naujaisiais!