Apie Lietuvos švietimo sistemos problemas yra kalbama nuolat, tačiau vargu, ar kuris šios ministerijos vadovas iki šiol buvo sulaukęs tiek kritikos, kiek dabartinė ministrė. Negalima teigti, kad tai vien jos pačios kaltė – ji jau paveldėjo nemažą kiekį įsisenėjusių blogybių, kurios vis grasino išsiveržti.

Žinoma, ieškant to prasiveržimo priežasčių, kai kurių pačios ministrės asmeninių savybių, vykdomos politikos negalima atmesti, bet taip pat būtina prisiminti ir ekonominės situacijos pokyčius, infliaciją ir stiprėjantį kai kurių profsąjungų lyderių radikalizmą. Galų gale, galbūt ir nėra visiškai toli nuo teisybės ir vienos iš profsąjungų lyderės pavaduotojo žodžiai, jog artėjantys rinkimai čia taip pat vaidina ne paskutinį vaidmenį.

Nukenčia nekalti

Dėstytojai, kaip ir mokytojai, skundžiasi mažais atlyginimais (ne veltui vienu metu buvo pasigirdę kalbų apie galimą streiką solidarizuojantis su mokytojais), studentai – prasta studijų kokybe. Tiesa, pastaruoju metu reforma gana sėkmingai apmarinta, pačius nepopuliariausius sprendimus (tokius, kaip mokestis už studijas) atidedant jau kitos kadencijos Vyriausybei.

Toks atsakomybės vengimas yra dažnas bet kokių reformų bruožas ir būdingas toli gražu ne vien švietimo sistemai. Taigi rezultatų šioje srityje teks dar palaukti, juolab, kad už savo teises čia dažniausiai kovojama tik žodžiais (jei savotiška kovos už savo teises priemone nelaikysime masinio geriausių studentų išvykimo į užsienio universitetus).

Mokyklose tuo tarpu padėtis kiek kitokia: pedagogai jau ėmėsi kraštutinės priemonės – streiko. Įspėjamojo, vėliau – 3 dienų, o visai greit turėtų prasidėti ir neterminuotas. Kiek tokios priemonės gali būti naudingos, dar neaišku, tačiau kuo toliau, tuo labiau panašu, jog susidariusios situacijos įkaitais gali tapti visiškai niekuo dėta grupė – abiturientai.

Kova už teises

Statistikos duomenys skelbia, jog pernai pedagogai surengė daugiau streikų nei bet kuriais kitais metais per visą informacijos rinkimo istoriją – net 161, juose iš viso dalyvavo 99 švietimo įstaigos. Tuo tarpu R. Bružo vadovaujama profsąjunga žvangina dar radikalesniais ginklais. Tai ne tik neterminuoti streikai, bet ir keliadieniai protestai prie Vyriausybės, bado akcijos.

Tuo tarpu pačių profsąjungų susiskaldymas ir tarpusavio rietenos bei intrigos toli gražu neprisideda prie situacijos gerinimo. Be to, šitoks radikalumas neišvengiamai neigiamai nuteikia ir dalį visuomenės – juolab, kad švietimo paslaugų kokybė ir prieinamumas – daugelio šeimų prioritetas. Kita priežastis – mokytojai tikrai nėra vieninteliai, dirbantys sudėtingomis sąlygomis ir negaunantys jas atitinkančio atlygio.

Pirmieji įkaitai – pedagogai

Niekas nesiginčija – pedagogai streikuoja toli gražu ne iš gero gyvenimo. Jų atlyginimas tikrai yra neproporcingai menkas tiek darbo krūviui, tiek atsakingumui. Būtent jiems tenka didžiausia atsakomybė rengiant jaunąją Lietuvos kartą.

Nuo šios švietimo grandies bene daugiausia priklauso, kokia susiformuos ateities visuomenė ir kalbėti čia reikia ne tik apie žinias, bet ir apie moralines vertybes bei nuostatas. Jiems reikia nuolat bendrauti su keliasdešimties dažnai ne itin pagarbiai nusiteikusių moksleivių grupe. Moksleivių, kurie, deja, vis dažniau žino tik savo teises, o ne pareigas.

Jei apie smurtą tarp moksleivių diskutuojama nuolat tai smurtas prieš mokytojus kol kas vis dar tabu. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jo nėra, kiekvienas, susidūręs su šiandienos mokykla, gali tai patvirtinti. Be to, medžiagos, užduočių parengimas, jų taisymas – ir didelių laiko sąnaudų bei daug jėgų reikalaujantis darbas.

Antrosios įkaitės – profsąjungos

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti netikėta, tačiau ir pačios profsąjungos tėra tik susidariusios situacijos įkaitės. Ir ta situacija netgi tik iš dalies tėra susijusi su pedagogų padėties problema. Kitas aspektas – pačių profesinių sąjungų susiskaldymas ir konkurencija. Kovodamos dėl galimybės atstovauti pedagogų interesus ir dėl teisingos strategijos monopolio, jos užėmė labai skirtingas pozicijas.

Viena pasirinko derybų kelią ir vis dar stengiasi kalbėtis su ministerija, tuo tarpu kita į jokias kalbas nesileidžia, o tik kelia reikalavimus. Kuri iš šių pozicijų efektyvesnė, parodys laikas, bet kol kas daugiau žadanti atrodo pirmoji. Vis dėlto vien deklaratyviais reikalavimais trokštamo rezultato pasiekti sunkiau, juolab kad tokia strategija, kaip pamatysime vėliau, užuot sprendusi problemas, kuria naujas.

Trečioji įkaitė – ministerija

Kaip bevertintume dabartinę švietimo ir mokslo ministrę, bent vienas jos pateikiamas argumentas skamba logiškai: biudžetas ne beribis, be to, jis suplanuotas. Žinoma, tai neužkerta kelio deryboms ir galimiems kompromisams, tačiau labai stipriai riboja galimybes priimti radikalius sprendimus, kurių reikalauja viena iš profsąjungų – padidinti atlyginimus 50%. Akivaizdu, kad toks pokytis susijęs su milžiniškomis išlaidomis.

Aišku, viena vertus, tai jau ne mokytojų problemos, kad ministerija bet kuriuo atveju privalo jais pasirūpinti, tačiau kartu reikėtų pripažinti ir kitą medalio pusę: patenkinti visų poreikius yra tiesiog neįmanoma. Todėl švietimo valdininkai yra atsidūrę nepavydėtinoje padėtyje: kad ir kokį sprendimą pasirinktų, jis vis tiek kuriuo nors aspektu bus blogas.

Ketvirtieji įkaitai – abiturientai

Bene mažiausiai su aptariamomis problemomis susijusi, tačiau bene didžiausios rizikos zonoje atsidūrusi suinteresuota grupė šiuo atveju yra abiturientai. Viena vertus, nuo to žymiai nukentės jų pasirengimo egzaminams kokybė.

Kita vertus, šioje srityje atsiras papildoma nelygybė – atsiras itin didelis skirtumas tarp tų, kurie išgali susimokėti už nemažą skaičių privačių pamokų ir tų, kuriems tokia prabanga – tik svajonė. Be to, atitinkamai nevienodas sąlygas turės streikuojančių ir nestreikuojančių mokyklų moksleiviai.

Kitaip tariant, sąlygos sėkmingai išlaikyti abitūros egzaminus, nuo kurių didele dalimi (dar viena Lietuvos švietimo sistemos bėda) priklauso žmogaus ateities karjera, bus sudarytos viso labo tik daliai Lietuvos dvyliktokų.

Nebūtų nieko nuostabaus, jei mokiniai savo teises bandytų ginti teisme, kaip ir po prieš kelis metus kilusio brandos egzaminų skandalo ir šį kartą jie tam turės gal net dar svaresnių argumentų.

Į viršų