Būti Vyriausybės nariu – didelis pasiekimas bet kuriam politikui, daugeliui – ir karjeros viršūnė. Šiuo metu nemažai ministrų dirba ne savo kompetencijos srityje. Akivaizdu, kad paskyrimai į šiuos postus yra politiniai – rodomas didesnis partijos kolegų pasitikėjimas pačiu asmeniu nei jo žiniomis ir gebėjimais.

Taigi ministro postas yra ne tik susikurtos reputacijos pasekmė, bet ir puiki jos stiprinimo prielaida. Reputaciją stiprinti galima per savo veiklą, atnešančią teigiamų rezultatų šalies gyventojams arba daug paprastesniu ir mažiau kompetencijos reikalaujančiu būdu – būti visuomenės akiratyje.

„Tikras“ ministras

Naudingą ir kompetentingą veiklą galima suskirstyti į dvi kategorijas: vieną, kuri iš tikrųjų yra tokia, kokia atrodo, ir kitą, kuri tik sudaro gerą įspūdį. Bene ryškiausiu „tikros“ veiklos atveju turbūt galima laikyti, jau senokai Vyriausybėje nebesančią buvusią finansų ministrę D.Grybauskaitę. Gerai užsirekomendavusi nacionaliniame lygmenyje, ji sėkmingai perėjo ir į tarptautinį bei tapo ES biudžeto ir finansų komisare, o dabar yra „geidžiamiausia“ kandidatė į Prezidento postą.

Kitas atvejis – socialinės apsaugos ir darbo ministrė V.Blinkevičiūtė. Galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis, ar augančios pensijos bei išmokos yra jos sugebėjimų, ar šalies ekonomikos augimo rezultatas, tačiau politikės reitingų lentelėse užimama pozicija neleidžia abejoti, kad šie pokyčiai atneša nemažai populiarumo.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad daugelis ministrų sunkiai patenka į kurią nors iš šių kategorijų, tad taip ir lieka šešėlyje, nesugebėdami tapti reikšmingomis politinėmis figūromis.

Visuomenės informavimas reklama

Paprasčiau sutvirtinti turimas pozicijas – tiesiog nuolat būti visuomenės akiratyje. Tai labai paprasta  pasinaudojant ministerijų teise ir pareiga skelbti informaciją apie savo veiklą, vykdomus projektus ir pasiektus rezultatus.

Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta, aišku ir suprantama: visuomenė turi žinoti. Bet problemos prasideda tuomet, kai pasidaro sunku atskirti, kur yra informacija, o kur – institucijos vadovų reklama. Ar dar blogiau – kai akivaizdi reklama pateikiama kaip neva informacija ir apmokama iš valstybės lėšų.

Institucijų kontrolė institucijoms

Partijų finansavimas nuolat yra įvardijamas kaip viena pagrindinių problemų. Ją išspręsti galima uždraudus gauti lėšas iš juridinių asmenų. Tuo tarpu ką daryti su ministerijomis? Aišku, galima teigti, jog užsakomieji straipsniai už valstybės pinigus yra mažesnė grėsmė nei galimybė verslo struktūroms daryti įtaką politinėms jėgoms, tačiau nebaudžiamumas, su kuriuo susiduriama aptariamoje srityje gali virsti, o gal jau net virsta bloga tendencija, su kuria neabejotinai reikia kovoti.

Kadangi, kaip jau minėta, viešinimas yra būtinas, finansavimą atšaukti nėra galimybės. Tokiu atveju itin svarbus tampa kontroliuojančių institucijų vaidmuo ir visų pirma – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK).

Vienas žingsnis šioje srityje jau žengtas, tačiau jo rezultatai bent kol kas yra pakankamai apgailėtini ir daugiau verčiantys susimąstyti apie politikų atsakingumo ir efektyvios kontrolės (ne)galimumą nei apie realius pokyčius.

Reklamose – ne tik verslo struktūros

Įprasta manyti, kad reklamų apimtimis žiniasklaidoje dominuoja verslo struktūros. Tačiau toks požiūris teisingas tik iš dalies. Antrąją vietą tarp užsakovų užima Žemės ūkio ministerija. Tai jau kurį laiką yra vieša paslaptis ir VTEK jau senokai domisi, ar tai nėra ministrės K. Prunskienės reklama.

Būtent prie tokios išvados ir buvo prieita atlikus tyrimą. Iš pradžių atrodė, kad tai taps puikiu precedentu ir pamoka. Deja, nieko panašaus.

Remiantis VTEK išvadomis, Seime buvo surengta interpeliacija ministrei, kuri vienos iš valdančiosios koalicijos partijų lyderei, kaip ir buvo galima tikėtis, nepavyko. Užtat dabat K. Prunskienė gali gindamasi aiškintis, neva savo paaiškinimais įtikinusi didesnę dalį parlamento, tad yra nekalta. Į netikslumą, kad nė vieno, padėjusio jai išsilaikyti poste, įtikinėti nereikėjo, nes jie balsavo pagal bendrą frakcijos poziciją, o ne pagal savo sąžinę, šiuo atveju dėmesys nėra kreipiamas.

Pati ministrė taip pat nesėdėjo rankų sudėjusi ir apskundė komisijos išvadas teismui. Aišku, ji ne pirma tarnybinę etiką pažeidusi pareigūnė, nesutinkanti su verdiktu, tačiau turbūt pati aukščiausia. Jei teismas patenkintų skundą, tai taptų dvigubo nebaudžiamumo precedentu valstybėje, kurią tokiu atveju jau sunkoka būtų vadinti teisine.

Ministrės kaltinti negalima?

Bene įdomiausias teismo proceso elementas iki šiol buvo K. Prunskienės gynyba. Atrodytų, logiškiausia būtų aiškinti, esą iš tikrųjų jokios reklamos nesą, kad tai viso labo nesusipratimas. Tačiau politikė, atrodo, nusprendė įrodyti, kad jos kaltinti negalima, nes panašūs kitų ministrų veiksmai yra įprasti.

Tai labai pavojinga tendencija, kai netinkamas elgesys, šiuo atveju – valstybės lėšų naudojimas pareigūno reklamai, tampa norma ir ją šiuo metu bandoma įteisinti teisme. Jei šis bandymas pavyks, tai gali tapti bene rimčiausia grėsme sėkmingam politinės sistemos egzistavimui.

Žinoma, dokumentai, parodantys kitų ministerijų naudojimąsi valstybės lėšomis, nėra vieninteliai įrodymai. K. Prunskienės advokatės prašymu, teisme liudys ir keletas ministerijos darbuotojų. Ką jie pasakys, yra visiškai aišku – koks pavaldinys galėtų liudyti prieš savo viršininką?

Darosi akivaizdu, kad svarstomas ne šiaip eilinis ieškinys. Juo siekiama įteisinti galimybę pažeidinėti etiką ta dingstimi, kad visi taip daro. Kovojama dėl galimybės kontroliuoti pareigūnų veiksmus ir bausti už prasižengimus. Belieka tikėtis, kad bus priimtas viešajam interesui palankus sprendimas.

Į viršų

Susiję straipsniai:

• K. Prunskienei parašų vos pakako