Pateikiame interviu su „Verslo savaitės“ vykdomo socialinio eksperimento „(Ne)emigranto dienoraštis“ dalyviu Mariumi, kuris pasakoja, kodėl sutiko dalyvauti šiame projekte ir kaip tai pakeitė jo gyvenimą. Jis taip pat atskleidžia tuos įdomius savo „neemigrantiško“ gyvenimo aspektus, kurie paprastai nepatenka į jo dienoraščio puslapius.

Kodėl nusprendei dalyvauti eksperimente?

Baigęs studijas, dvejus metus dirbau vienoje valstybinėje įstaigoje. Ėmiau jausti, kad „apkerpėjau“ – toje darbovietėje nemačiau jokių perspektyvų. Tačiau nors ir nedidelis, bet stabilus atlyginimas bei ta aplinkybė, kad darbo buvo ne per daugiausia, vis sulaikydavo mane nuo minčių šį darbą mesti.

Jau praėjusių metų rudenį bandžiau ieškoti geriau apmokamo darbo, tačiau to padaryti nepavyko. Kita vertus, man verkiant reikėjo kažkokiu būdu įsigyti nuosavą būstą, nes nuoma surydavo labai didelę dalį ir taip kuklaus atlyginimo.

Nemačiau kitos išeities, kaip tik bandyti laimę užsienyje. Jau buvau pradėjęs dairytis galimybių išvykti į Airiją ar Angliją, kur yra po keletą mano draugų. Kaip tik tuo metu su manimi susisiekė „Verslo savaitės“ eksperimento organizatoriai. Iš pradžių į jų pasiūlymą žiūrėjau labai skeptiškai, tačiau po keleto diskusijų, viską gerai apmąstęs, sutikau.

Kuo tave sudomino eksperimentas?

Norėjau išbandyti kažką naujo. Be to, buvo labai smalsu. Supratau, kad jei nebijosi jokio darbo, šiuo metu Lietuvoje yra išties daug galimybių nemažai užsidirbti, o pragyvenimas gali būti pakankamai pigus.

Neseniai vienas mano draugas po pusės metų darbo Anglijoje parsivežė 10 000 litų. Suprantu, kad tai nėra daug, bet buvo įdomu sužinoti, ar man pavyks per tą patį laikotarpį Lietuvoje uždirbti bent tiek. Žinoma, buto už juos nenusipirksi, bet šiaip ar taip 10 000 yra nemaža suma, su kuria galima kažką nuveikti.

Tačiau noriu paneigti kalbas, kad už dalyvavimą šiame eksperimente man yra mokama. Man tiesiog įdomu. Aš pats dalyvavau kuriant jo taisykles.

Šiuo eksperimentu nesiekiama nieko įrodyti. Vieniems žmonėms geriau sekasi užsienyje, kitiems – Lietuvoje. Kiek žmonių – tiek situacijų. Mano atvejis tiesiog yra vienas iš daugelio. Aš tik noriu išsiaiškinti, ar tai, dėl ko daugelis išvažiuoja į užsienį, man pavyks padaryti Lietuvoje.

Įvedėme į eksperimentą nemažai „emigrantiškų“ aspektų vien dėl to, kad gyvenant „namų“ sąlygomis tikriausiai būtų net neįmanoma to padaryti. Negi būčiau galėjęs nuolat ignoruoti draugų, artimųjų pasiūlymus kur nors išeiti, ką nors nuveikti, atsisakyti kai kurių darbų namie ir taip toliau?

Todėl ir reikėjo pakeisti aplinką. Nusprendėme apriboti ir susitikimus su artimaisiais, kad eksperimento sąlygos taptų kuo panašesnės į tas, kokiomis gyvena daugelis ką tik užsienin išvykusių lietuvių.

Tačiau stengiuosi išnaudoti ir Lietuvos teikiamus privalumus – nedideles kainas, gimtąją kalbą, įprastą aplinką ir t.t.

Kaip į tavo apsisprendimą reagavo tavo artimieji, draugai?

Stengiausi kuo mažiau apie tai kalbėti. Kai kuriems tolimesniems draugams pasakiau, kad išvažiuoju į užsienį, o keletas artimesnių žino, kad dalyvauju eksperimente. Mano mergina jau iš pat pradžių nebuvo sužavėta tokiu sprendimu, o dabar situacija dar labiau pablogėjo... Na, bet tikiuosi, kad galų gale viskas susitvarkys.

Ar tikėjaisi, kad eksperimentas susilauks tokio didelio populiarumo?

Tikėjausi, kad jis gali kelti susidomėjimą, bet, kad tokį... Džiaugiuosi, kad nusprendėme neatskleisti mano darbovietės ir tapatybės, nes tikrai būtų sunku vykdyti eksperimentą.

Nuolat skaitau skaitytojų atsiliepimus ir matau, kaip žmonėms tai svarbu. Žinoma, visko pasitaiko. Juokingiausia, kai perskaitau, kad šis projektas yra kažkieno užsakytas ir skirtas emigracijos stabdymui. Tokiais būdais emigracijos tikrai nesustabdysi. Reikia realių permainų.

Ar neįgriso „neemigrantiškas“ gyvenimas?

Praėjo dar tik pusantro mėnesio, bet jau daug visko įvyko. Vienu metu labai taupiau pinigus, bandydamas suprasti, už kokią mažiausią sumą galėčiau išgyventi per savaitę.

Bet šis eksperimentas ne apie tai – čia reikia kuo daugiau uždirbti, o ne marintis badu. Antraip ir sveikatą galima susigadinti.

Dabar jau įgudau, kaip už nedidelę sumą visai neblogai pragyventi. Daugiausia vartoju įvairių kruopų, ryžių, žirnių, pupų, bulvių, bet netrūksta ir mėsos, išsiverdu sriubos. Nusiperku ir vaisių. Neseniai gavęs algą net ir kiną buvau nuėjęs, planuoju ateityje dažniau kur nors išeiti prasiblaškyti, nes taip monotoniškai gyvenant gali ir „stogas nuvažiuoti“. Racionaliai naudojant lėšas, tai visai įmanoma ir „neskausminga“. Labiausiai nervina tik tai, kad turi nuolat save riboti ir skaičiuoti.

Tačiau įdomu atrasti ir kitokią Lietuvos gyvenimo pusę. Dabar dažnai apsilankau turguje, kuriame, kaip ir darbe gamykloje bendrauju su paprastais vyresnio amžiaus žmonėmis. Toje aplinkoje dar tikrai yra daug nesuvaidinto nuoširdumo.

Ar ketini toliau ieškoti antro darbo?

Tikėjausi, kad bus galima dirbti du darbus pilnu etatu, todėl labai nusivyliau sužinojęs, kad tai neįmanoma. Nors gal ir gerai – kažin kiek būčiau taip ištvėręs. Dabar galvoju, kaip pasielgti toliau. Eksperimento pradžioje aktyviai ieškojau darbo laikraščiuose, bet man nelabai sekėsi, nes visos geriau mokamos vietos arba jau būdavo užimtos, arba žmogaus be patirties nepriimdavo. Esu įsitikinęs, kad prie mano nesėkmių nemažai prisidėjo ir tai, kad esu kitoks, nei dauguma nekvalifikuoto darbo ieškančiųjų.

Vėliau darbo ieškojau klausinėdamas savo aplinkos žmonių ir radau, bet, kaip jau minėjau, dėl įstatymų numatytos tvarkos negalėjau dirbti.

Kita vertus, labai aktyviai antro darbo ir neieškojau – stengiausi išmokti gyventi taupiai, todėl daug laiko skyriau maisto gaminimui ir panašiems reikalams. Tačiau dabar planuoju žymiai daugiau laiko skirti darbo paieškoms. Greičiausiai atsisakysiu pasiūlymo antrame darbe dirbti puse etato ir ieškosiu geriau apmokamo pagrindinio darbo. Reikės bandyti kažkaip išnaudoti ir savaitgalius.

Tikiuosi, kad atšilus orams atsiras daugiau darbo vietų statybose, pabandysiu įsidarbinti ten. Manau, kad iš tiesų man neblogai sekasi, kitiems kur kas ilgiau nesiseka susirasti darbo.

Ar kartais nekyla noras mesti viską ir grįžti į ankstesnes gyvenimo vėžes?

Nors galiu bet kada nutraukti šį eksperimentą, manau, kad išbūsiu iki galo. Noras viską mesti buvo kilęs vienintelį kartą – „badmiriavimo“ savaitę. Dabar stengiuosi nuolat galvoti, kad visa tai laikina. Gyventi taip galvojant yra žymiai lengviau. Kadangi žinau, kada eksperimentas baigsis, norisi per likusį laiką iš jo išspausti kiek įmanoma daugiau.

Iš tiesų eksperimentas pakeitė mano gyvenimą ir jam pasibaigus jau tikrai negrįšiu į ankstesnį gyvenimo ritmą – ieškosiu būdų, kaip jį pakeisti.