Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija teigia, jog visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs. Jie apdovanoti protu ir vienas su kitu turi elgtis broliškai. Vieniems šiandien tai atrodo savaime suprantamas dalykas, kitiems – graži svajonė, tretiems – kažkoks nesusipratimas. Šiandien minima Pasaulinė žmogaus teisių diena – tinkamas laikas apžvelgti šio reiškinio istoriją ir evoliuciją.

Paprastai yra išskiriamos saugumo teisės (apsauga nuo žudymo, kankinimų ir t.t.), laisvių teisės (sąžinės ir religijos, būrimosi į draugijas ir judėjimus laisvės), politinės teisės (teisė dalyvauti valstybės valdyme, protestuoti, reikšti savo nuomonę), procesinės teisės (pvz. nebūti suimtam ir įkalintam be teismo), lygybės teisės (vienodos pilietinės teisės, lygybė prieš įstatymus, nediskriminacija), gerovės teisės (švietimo paslaugų užtikrinimas, teisė į mokamas atostogas, apsauga nuo skurdo ir bado) ir t.t. Du svarbiausi dokumentai, kuriais remiantis yra įvardinamos žmogaus teisės šiuo metu yra jau minėta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija bei Europos žmogaus teisių konvencija.

Žmogaus teisių  užuomazgos - ir Korane

Urnamu, šumerų niesto Ūro karalius, maždaug prieš 4000 metų sukūrė seniausią iki šiol išlikusį įstatymų sąvadą. Jame, be visa kita, numatytos ir bausmės už moterų, vaikų ir vergų teisių negerbimą. Taigi galima teigti, jog žmogaus teisių istorija yra tokia pat sena, kaip ir juridinių dokumentų istorija apskritai. Svarbių žmogaus teisių ištakų galima ieškoti ir Vedose, Biblijoje ar Korane.

Musulmonų šventojo rašto įtraukimas kai ką gali nustebinti, nes yra nemažai žmonių, manančių, jog islamas ir žmogaus teisės, bent jau tokios, kaip mes jas šiandien suprantame, yra nesuderinami dalykai. Mokslininkai sutinka, jog Mahometo ir pirmųjų kalifų valdymo laikotarpiu buvo rūpinamasi socialine gerove, šeima, žymiai pagerėjo vergų, moterų, etninių mažumų padėtis. Buvo atsisakyta arsitokratijos ir hierarchijos, padėtis visuomenėje pradėjo priklausyti ne nuo kilmės, o nuo gabumų.

Mahometas taip pat liepė gerai elgtis su belaisviais ir kaliniais, nepriklausomai nuo jų religijos. Buvo uždrausta laisvus žmones paversti vergais, išskyrus aiškiai nustatytus atvejus, įvesta laisvės prezumpcija. Moterų teisių reforma paveikė santuoką, skyrybas ir paveldėjimą. Visų pirma, moteris pripažinta kaip asmenybė. Vedybos nebebuvo traktuojamos kaip statusas, o kaip kontraktas, kurį sudarant moters pritarimas tapo būtinas. Kraitis tapo asmenine moters nuosavybe, kaip ir turtas, įgytas savo darbu, jos įgavo teisę ir paveldėti turtą.

Žinoma, per vėlesnius daugiau nei trylika amžių islamas pakito. Tačiau akivaizdu, kad panagrinėjus klasikinį islamą bei pranašo Mahometo mokymą, paaiškėja, jog ši religija ir islamiškoji civilizacija apskritai, buvo pasiekusi tikrai aukštą supratimo apie žmogaus teises lygį tuo laiku, kai Europa dar skendėjo tamsoje.

Vakarietiškųjų žmogaus teisių ištakos

Ne paslaptis, kad modernioji žmogaus teisių sąvoka bei pagrindinės nuostatos susiformavo Vakaruose. Tiksliai nėra žinoma, kada pirmą kartą buvo pavartotas šis terminas, bet manoma, kad tai įvyko kažkuriuo metu tarp Paino, Stuarto Millio ir Hegelio darbų pasirodymo bei 1831-ųjų metų, kuomet Garrisonas jau vartojo žodžius „žmogaus teisės“ savo straipsniuose.

Vėliau buvo pasiekta esminių lūžių europiečių ir Šiaurės Amerikos gyventojų sąmonėje. Profsąjungos pasiekė, kad būtų įtvirtintos bent minimaliai palankios darbo sąlygos, teisė streikuoti, uždraustas vaikų darbas. Moterų sąjūdis pasiekė teisę balsuoti. Išsilaisvinimo judėjimai sugriovė kolinijinę sistemą. Tautinių ir religinių mažumų judėjimai taip pat privertė atkreipti dėmesį į šias grupes.

1948-aisias Jungtinių Tautų Organizacija patvirtino Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Ji buvo pirmas teisinis bandymas tarptautiniu mastu riboti valstybių elgseną ir priversti atkreipti dėmesį į pareigas piliečiams. Vis dėlto pagrindinė šios deklaracijos problema – jos rekomendacinis, neįpareigojantis pobūdis.

Kritika

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kritikuoti tokias fundamentalias teises ir laisves būtų tiesiog šventvagiška. Tačiau atsiranda argumentų, kuriais galima pagrįsti ir gana skeptišką požiūrį.

Pirma problema – kultūrinis imperializmas. Žmogaus teisės atspindi grynai liberaliąsias Vakarų vertybes, priimtinas Europoje, Japonijoje ir Šiaurės Amerikoje, tačiau nebūtinai atitinkančias priimtas normas kituose regionuose. Taip pat aktualus yra ir religinis aspektas, kadangi šios vertybės atitinka beveik išimtinai krikščionišką pasaulėžiūrą, o tai sukelia sunkumų siekiant, kad žmogaus teises pripažintų ir kitų religijų išpažinėjai, dažnai jas vadinantys sekuliarizuotu judėjiškai krikščionišku mąstymu, nesuderinamu su jų pažiūromis.

Kitas debatų aspektas – kas privalo turėti viršenybę. Žmogaus teisės istoriškai kilo iš poreikio apsaugoti piliečius nuo valstybės ar grupių valstybės viduje, kas suponuotų požiūrį, jog visa žmonija turi teisę įsikišti visur, kur tik esama pažeidimų. Tokiu atveju žmogaus teisės matomos kaip kultūrinį ir nacionalinį universalizmą, identiteto praradimą ir ryšių silpnėjimą skatinantis elementas. Tuo tarpu kiti ginčija, jog valstybės suverenitetas yra aukščiausia vertybė.

Trečioji problema – egzistuojant vienam universaliam teisių rinkiniui, užkertamas kelias nacionalinės teisinės sistemos raidai, teisininkams nebeleidžiama diskutuoti ir kelti naujų idėjų, taikyti normas prie per šimtmečius nusistovėjusių vietos tradicijų, gyventojų pažiūrų.

Paradoksai

Galiausiai – esama skirties tarp teisių ir pareigų. Esant vyraujančiam teisių suvokimui, pareigos suvokimas proporcingai nyksta, taip ardydamas nusistovėjusius socialinius ryšius ir atsakomybių sistemą. Tokiu būdu atsiranda paradoksas, kai stiprus žmogaus teisių akcentavimas savo ruožtu veda link teisingumo tarp socialinių klasių, lyčių ir kultūrų mažėjimo.

Trumpai tariant, žmogaus teisės dažnai suvokiamos kaip savotiška panacėja, bet galima surasti ir nemažai priešingų argumentų. Žmogaus teisės, akcentuodamos liberalizmą ir nuomonių laisvę, pačios yra paradoksaliai neliberalios, aiškiai skirdamos geras, t.y. jų paraidžiui besilaikančias ir blogas – nuo jų nukrypstančias santvarkas.

Norint, jog žmogaus teisės iš tikrųjų veiktų, jos privalo būti derinamos su civilizacijos ir kultūros unikalumu, susiformavusiomis tradicijomis, požiūriais ir vertybėmis. Taigi ateityje reikėtų kalbėti ne apie žmogaus teises kaip vientisą visumą, o apie žmogaus teises kaip koegzistuojančių sampratų samplaiką.