Prieš keletą savaičių teko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje apie atmintį Europos politikoje. Dvi iš svarbesnių šio renginio tezių – kad neišvengiamas skirtingų konfiktuojančių istorinių naratyvų egzistavimas ir sugebėjimas nieko nepamiršti padarytų taikius tarptautinius santykius neįmanomais – neblogai tinka Lietuvos ir Lenkijos santykiams interpretuoti, o platesniame kontekste – ir visai pastarojo laikotarpio Lenkijos užsienio politikai.

Nors po paskutiniųjų rinkimų valdžioje likus tik vienam iš dvynių, galima tikėtis prioritetų perskirstymo, net ir kai kurie vėlesni įvykiai įrodė šių tezių reikšmę. Tiesa, čia pat reikia pripažinti, jog norint turėti aiškesnį bendravimo tarp Vilniaus ir Varšuvos vaizdą, reikia praplėsti kintamųjų spektrą.

Santykių švytuoklė

Turbūt niekam nereikia aiškinti, kokie santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo tarpukariu. Dar neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne „draugiška“ komunistinė šeima, priglobusi abi šalis po savo sparneliu. Po jos žlugimo iškilo nemažai baimių, kad konfrontacija gali atsinaujinti, tačiau taip neįvyko, netgi priešingai, abi tautos viena kitą ėmė įvardinti kaip vieną draugiškiausių, o bendradarbiavimas, kurio pasiekta, tapo turbūt net vaisingesnis nei geriausiais Abiejų Tautų Respublikos laikais.

Deja, pastaruoju metu kažkas nutiko. Lūžio tašku tapo daug vilčių žadinęs, tačiau galiausiai karikatūra virtęs Vilniaus energetikos forumas. Turėjęs tapti svarbiu žingsniu energetinio saugumo link, jis baigėsi abejotinos vertės dokumento pasirašymu ir lietuvių konfliktu su lenkais dėl elektros tilto statybos. Nuo to laiko vis kartojama, kad galutinis susitarimas bus pasirašytas jau greitai, tačiau tas greitis turbūt matuojamas labai jau vėžliškais standartais.

Maža to, Lietuvos prezidentui nuvažiavus į Lenkiją pasveikinti šios šalies Nepriklausomybės dienos proga, prezidentas Kaczynskis sugalvojo po mirties valstybinį apdovanojimą skirti karininkui, organizavusiam lietuvių žudynes. Tokios aplinkybės vėl verčia bent jau dalį visuomenės gaivinti tą istorinės atminties segmentą, kur saugomi pasakojimai dar iš „mes be Vilniaus nenurimsim“ laikų. Taigi ar lenkai jau vėl nėra mūsų draugai?

Nepavykusios dalybos

O viskas prasidėjo gana gražiai ir perspektyviai. Lietuviai su latviais ir estais susitarė, kad reikia naujos atominės elektrinės. Viskas logiška ir protinga, poreikis realus, trise projektą įgyvendinti įmanoma, žodžiu, situacija galėjo nuteikti optimistiškai. Nieko labai blogo nebuvo galima įtarti ir sugalvojus prie projekto prisijungti lenkams – ne tik atsiranda naujas partneris, bet ir papildoma rinka pagamintai elektros energijai.

Nemalonumai prasidėjo lenkams nusprendus sujungti atominės elektrinės ir elektros tilto projektus. Ir ne tik sujungti, bet ir susieti pastarojo sėkmę su garantija gauti trečdalį naujosios elektrinės produkcijos. O tai jau tapo panašu į šantažą. Tikriausiai būtent tai ir lėmė vėlesnę lietuvių poziciją. Nes kitų akivaizdžių argumentų aklam priešinimuisi vargu ar pavyktų sugalvoti. Juk tai galėjo būti du naudingi sprendimai vienu metu.

Pirma, norėdami patenkinti savo energetinius poreikius, kaimynai pirmą kartą per visą elektros tilto projekto istoriją taptų suinteresuoti jo statyba. Antra, trys Baltijos šalys nė iš tolo nėra pajėgios suvartoti visos būsimos elektrinės produkcijos, tad neišvengiamai tektų galvoti, kaip realizuoti perteklių.

Turint nuolatinį pirkėją, kurio įsipareigojimai patvirtinti ilgalaike sutartimi, o patikimumas – akcijų paketo dalimi, naujosios elektrinės pelningumas būtų garantuotas per daug net nesukant dėl to galvos. Tuo tarpu mūsų derybininkai, lyg smėlio dėžėje užgauti vaikai, iškart perbėgo į gretimą žaidimų aikštelę, t.y. pas švedus.

O kas gi lėmė tokį lenkų elgesį? Priežasčių galima įžvelgti ne vieną ir visos jos gerokai racionalesnės nei lietuvių reakcija.

Partneriai – skirtingų svorio kategorijų

Visų pirma, jau minėtas suinteresuotumo elektros tiltu nebuvimas. Lietuviams jo reikia tam, kad galėtų įsijungti į Europos elektros tinklus. O kaimynams jis tuo tarpu – tik brangi jų pačių tinklų atšaka, kuri vargu ar kada nors atsipirks. Vienintelis būdas išgauti iš šio projekto naudos – transportuoti būsimais laidais Lenkijai reikalingą elektros energiją.

Vadinasi, ta proga galima lietuvius ir paspausti. Blogiausiu atveju, jei išgyventa be laidų ir naujos elektrinės iki šiol, pavyks tai padaryti ir vėliau. Taigi žaidimas su menka rizika, kuris, atmetus emocinį aspektą, galėtų būti naudingas abiems pusėms.

Antra, reikia atsižvelgti į aljansų bei sąjungų, nesvarbu, karinių, ekonominių ar kitokių, formavimo dėsnius. Vienas iš jų skelbia, kad bendradarbiavimas bus sėkmingas tik tol, kol gautos naudos dalijimasis nebus skausmingas. Kol atominės elektrinės projekte dalyvavo tik Lietuva, Latvija ir Estija – t.y. gana „panašaus svorio“ partnerės – buvo galima gražiai dalintis maždaug po lygiai, tiesa, daugiau teisių Lietuvai galėjo suteikti aplinkybė, kad būtent jos teritorijoje bus statoma pati elektrinė.

Tuo tarpu priėmus „sunkiasvorę“ Lenkiją, balansas iš esmės pakito. Tai, kad didžiausias partneris nori ir didžiausio kąsnio, yra visiškai natūralu, nors, žiūrint iš mažesniojo perspektyvos, gal ir nelabai gražu. Tik keista, kaip panaši įvykių eiga nebuvo numatyta anksčiau (kad tikrai nebuvo, akivaizdu iš reakcijos).

Trečia, reikia atkreipti dėmesį į politinę situaciją Lenkijoje. Tai net ne įprasta dvynių Kaczynskių užsienio politikos formulė „arba mes, arba niekas“. Svarbiausia lietuvių ir lenkų energetinė schizma įvyko kaip tik priešlaikinių kaimyninės šalies parlamento rinkimų kampanijos įkarštyje.

Tvirta pozicija santykiuose su Lietuva, kaip ir beatodairiškas siaurų savų interesų gynimas Europos Sąjungoje, turėjo parodyti valdančiųjų ryžtą ir nepalenkiamumą kovojant vardan savo šalies. Nesuveikė. Atrodo, lenkams jau buvo pabodęs nuolatinis konfliktavimas su visais, su kuo tik įmanoma...

Ar pasikeitusi politinė padėtis reiškia, jog sutartis jau artimiausiu metu bus pasirašyta? Nebūtinai. Bet čia jau vėl kalti patys lietuviai, niekaip neapsisprendžiantys dėl savo nacionalinio investuotojo, skambiai pakrikštyto slibinu, galvų dydžio ir dėl to, ar vienos jų apskritai nereikėtų nukirsti. Taigi, negalime būti tikri, kad lenkai pasiryš susieti savo ekonominius interesus su tokiu neaiškių proporcijų ir nenuspėjamo likimo padaru. Be to, kaip jau minėta, dar neaišku, į kurią žaidimų aikštelę tas slibinas bus nugabentas...

Skausminga atmintis

Dabar metas dar kartą sugrįžti prie istorinės atminties. Kai rinkimai Lenkijoje baigėsi ir, atrodė, gyvenimas bei Varšuvos ir Vilniaus santykiai turėtų stoti į normalias vėžes, įvyko dar vienas nelabai malonus incidentas.

Prezidento V.Adamkaus vizito kaimyninėje šalyje Nepriklausomybės dienos proga metu jo kolega Kaczynskis ėmė ir apdovanojo karininką, organizavusų lietuvių žudynes. Aišku, visa ši istorija plačiai nuskambėjo visose žiniasklaidos priemonėse, Prezidentūros atstovai paskelbė būtinai reaguosią.

Taigi lenkai vėl tapo blogaisiais kaimynais, nesugalvojančiais nieko geresnio kaip įžeidinėti vargšus lietuvius ir geru žodžiu mininčiais tarpukarinę Vilniaus istoriją. Kai kas gal dar net prisiminė, kad jie ir Mickevičių laiko savo poetu.

Vis dėlto tai, kad iki šiol žadėtosios Prezidentūros reakcijos taip ir nesulaukėme, galima laikyti pirmu pozityviu poslinkiu. Kodėl?

Kaip jau minėta, skirtingų istorinių naratyvų išvengti labai sunku, gal net ir neįmanoma, todėl vienintelis būdas nesukelti nuolatinių konfliktų – išmokti vieniems kitus toleruoti. Tai jokiu būdu nereiškia, jog turime atsistoti pasienyje ir šaukti „jei norit Vilniaus tai ateikit ir pasiimkit!“.

Be to, Lietuvoje šis epizodas buvo eskaluojamas ištraukiant jį iš bendro įvykių konteksto. Kažkodėl vis pamirštama, kad minėta akcija buvo atsakas į analogiškas žudynes, kai lietuviai išskerdė lenkų kaimą...

Tiesa, siekdamas nebūti apkaltintas visišku prolenkiškumu, turiu pripažinti, jog pats apdovanojimo laikas nebuvo pasirinktas tobulai.

Perspektyvos

Nepaisant minėtų problemų, Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra blogi. Tai liudija kad ir ta aplinkybė, jog kai tik reikia įtikinti mūsų kaimynus, kad ne vien jie šiame pasaulyje gyvena, kad yra ir kitų valstybių, kitų interesų, tarpininke kviečiama būtent Lietuva.

O dėl elektrinės, laidų ir kitų nesutarimų ką nors pasakyti dar anksti. Nauja Lenkijos Vyriausybė, tikėtina, bus lankstesnė ir sukalbamesnė. Tik ar sukalbamesni bus lietuviai? Turbūt nuo to labiausiai ir priklausys tolimesnių santykių perspektyvos.

Į viršų