Verslosavaite.lt nuotr.

Rusijos tankai stovėjo apie 40 kilometrų nuo Tbilisio, o Gruzija faktiškai yra tarptautinės bendruomenės palikta Rusijos malonei. Karas ir visiška Gruzijos okupacija gali įvykti bet kada, kai tik to užsimanys Rusijos vadovai.

Vidaus padėtis Gruzijoje taip pat nestabili – opozicija laiko Michailą Saakašvilį (vis dar turintį nemažą paramą šalyje) kaltu dėl karo, vos nepasibaigusio nacionaline katastrofa. Naujo karo galimybė neatmetama – pasipylė nedideli neaišku kieno provokuojami konfliktai, Rusija rengia karinius mokymus netoli Gruzijos sienų. Jau net ima atrodyti, kad Kremlius galėtų rugpjūtį paskelbti Gruzijos mėnesiu.

Tarptautiniu požiūriu Rusija per vienerius metus pasiekė nemažą pergalę. Vakarų pyktis truko neilgai, faktiškai trumpiau nei metus. Rusijos bendradarbiavimas su NATO pamažu grįžta į ankstesnes vėžes, JAV ir Rusijos santykiai truputį pasitaisė, nors šalių požiūris Gruzijos atžvilgiu ir skiriasi. Šią vasarą JAV viceprezidentas Joe Bidenas lankėsi Tbilisyje ir užtikrino gruzinus, jog Amerika remia demokratinę ir nedalomą Gruziją. Labai gražūs žodžiai, bet turbūt niekas pasaulyje nemano, kad JAV kariautų su Rusija, siekdamos šiuos žodžius paversti tikrove. Taigi – dar viena tuščia deklaracija, kuria šį kartą vargu ar patikėjo net labiausiai proamerikietiškai nusiteikę Gruzijos politikai.

Tiesa, JAV paskelbė siunčiančios karinius patarėjus, kurie parengs gruzinų karius operacijoms Afganistane. Žinoma, šis žingsnis sukėlė Kremliaus pasipiktinimą, bet triukšmas buvo sukeltas „vidaus vartojimui“. Kremlius puikiai žino, kad JAV nereaguoja į Gruzijos prašymus padėti atkurti sugriautą kariuomenę. Na, o keli JAV instruktoriai, kilus konfliktui su Rusija, dings iš Gruzijos, kaip kad padarė prieš metus.

Pranašystės, kad po konflikto su Gruzija Rusijai gresia tarptautinė izoliacija, akivaizdu, neišsipildė. Geopolitinė realybė tokia, kad tokios valstybės kaip Rusija izoliuoti neįmanoma. Be to, daug kas Vašingtone (nors garsiai tai ir nesakoma) karo kaltininku laiko M. Saakašvilį, kuris pasidavė Maskvos provokacijoms ir pabandė įsisenėjusią problemą išspręsti jėga.

Europos Sąjunga per metus, praėjusius nuo Rusijos ir Gruzijos karo, taip pat negali pasigirti didesniais laimėjimais. Nebent tuo, kad griežtai laikosi separatistinių Pietų Osetijos ir Abchazijos nepripažinimo politikos. Net Baltarusijos vadovui Aleksandrui Lukašenkai buvo pagrūmota, jog bet koks santykių atšilimas su ES baigsis, jei Minskas pripažins šiuos du Maskvos valdomus teritorinius darinius, esančius Gruzijos teritorijoje. A. Lukašenka, dėl kurio elgesio Kremlius turbūt neabejojo, paklausė ES – kol kas tai sprendimas, kurio Kremlius niekada neužmirš. Pietų Osetiją ir Abchaziją pripažįsta tik šias teritorijas okupavusi Rusija ir Nikaragva.

Nors pastarosios vadovai vargu ar žino, kur ta Gruzija yra, tokiais savo diplomatiniais žingsniais Kremliui primena, kad yra ištikimi jo draugai, kaip buvo SSRS laikais. Tačiau nepaisant šios šiek tiek juokingos padėties, administracinė siena tarp Pietų Osetijos ir Abchazijos ir likusios Gruzijos dalies yra labai reali, reali tiek, kiek realūs Rusijos tankai ir kariai, dislokuoti šiose respublikose. Daug kas Rusijoje laiko Pietų Osetijos pripažinimą svarbesniu įvykiu už patį karą.

Yra ir platesnis politinis kontekstas. Ne vienas politikas Rusijos Dūmoje po Kosovo pripažinimo pareiškė, jog pripažinimo sulauks ir Pietų Osetija su Abchazija. Šiuo grasinimu mažai kas tikėjo. Pasirodo, be reikalo.

Dabar, Rusijai vetavus ESBO ir Jungtinių Tautų misijų dislokavimą Gruzijoje ir separatistiniuose dariniuose, tik Europos Sąjunga čia turi stebėtojus, ant kurių pečių užkrauta neįvykdoma misija – atkurti pasitikėjimą tarp konflikto dalyvių (tikrieji yra Rusija ir Gruzija, o ne separatistiniai dariniai Gruzijos teritorijoje) ir rūpintis tūkstančiais gruzinų tautybės pabėgėlių.

Nereikėtų užmiršti, kad kaip tik Rusijos ir Gruzijos karas bei galima grėsmė Ukrainai paskatino Europos Sąjungą pradėti Rytų partnerystės iniciatyvą. Tačiau ši iniciatyva, Europos Sąjungos šalių remiama nevienodai, yra tik projektas, kuris galbūt materializuosis ateityje. Taip pat tai projektas, kuriam griežtai nepritaria Rusijoje, o dauguma Vakarų Europos valstybių į Rusijos nuomonę reaguoja labai jautriai.

Taigi būtų galima sakyti, kad Rusijos ir Gruzijos karą beveik visuose frontuose laimėjo Maskva. Tačiau tai gali tapti Pyro pergale. Įvykiai Dagestane ir Ingušijoje bei vis rusenantis konfliktas Čečėnijoje yra negeri ženklai Kremliui. Šiaurės Kaukazas nėra prorusiškas. Maskvos lengva ranka suteiktas pripažinimas Pietų Osetijai ir Abchazijai skatina separatizmą Šiaurės Kaukaze, separatizmą, kuris kuo toliau, tuo labiau įgyja musulmoniško radikalizmo pavidalą.

Kai kurie stebėtojai sako, jog Pietų Osetijoje pasigirsta balsų, kad Rusijos kariuomenė galų gale turėtų išeiti. Tačiau dauguma aiškiai supranta, jog Rusijos kariuomenės buvimas yra didžiausias Pietų Osetijos saugumo garantas. Pietų Osetijos gyventojai yra Rusijos piliečiai, bet ir čečėnai yra Rusijos piliečiai.

Sunku paskelbti galutinę išvadą, ar Rusija tikrai laimėjo karą su Gruzija. Bet tikėtina, kad šis karas yra ne stabilizacija ar pergalė, kaip visus tikina Kremliaus politikai, o tik dar didesnio gaisro Šiaurės Kaukaze pradžia.

Susiję straipsniai:

• Sankcijų Rusijai ir Baltarusijai įtaka Lietuvos ekonomikai: ko tikėtis ir kaip ruoštis?
• „Paulig“ palieka Rusiją
• Lietuvos ir Rusijos ekonominiuose santykiuose – pavasaris?
• Trumpos kelionės į Baltarusiją: ką reikia žinoti renkantis draudimą?
• Į atsigaunančią Rusijos rinką vilčių dėti nereikėtų