Kokį tekstą kiekvienas mūsų nešiojamės apie savo miestą? Lengvą ir švelnų lyg šilkas, tekstūruotą, su keistom ir įprastom detalėm? Tamsiai juodos, raudonos (kraujo) spalvos? Ar viltingai melsvą?

Nors jau kurį laiką galvoje nešiojuos idėją parašyti apie Vilnių, bet kasdienybėje jis tiesiog praslysta pro akis pačiai nė nesusimąstant apie tai. Gali tiesiog kažkur praeity ar atminty prapulti jo vaizdinys, kurį kasdien išgyvenu ir matau. Nepapasakotas – nebūtas.

O juk kažkada savo provincijos miestely, bebaigdama mokyklą, paklausta, ką žadu studijuoti, visiems rėždavau: nesvarbu, ką, svarbu, kad Vilniuj. Man Vilnius visada atrodė svajonių miestas: gyvas savo neblėstančia dvasia, istorijos alsavimu, pasirinkimų gausa, žmonių įvairove... Vilnius, atrodė man, tai buvimas kitaip, gyvenimas lyg amžinoje šventėje.

Tik persikrausčiusi gyventi į Vilnių stačiai puoliau jam į glėbį mėgindama atsikovoti tą laiką, kuris buvo prarastas, atrasti tai, kas buvo užverta nuo mano akių, nepažįstama ir tolima...

Ėjau visomis miesto kryptimis, nes visos kryptys buvo svarbios. Norėjau atrasti Vilnių kasdien, nepražiopsoti nė vienos detalės, tarsi rinkau iš nieko, iš nežinojimo savo dėlionę – Užupio skverai ir gatvelės, visi alma mater musicalis koncertai (na ir kas, kad tai dekanas vertė į juos eiti), miesto šventieji ir bepročiai, naktiniai vaikščiojimai traukinių bėgiais į puškiniovkę ir atgal, šlapios kojos, nė lito kišenėj, mylimieji, poezija, vynas... Mes žinojom pora stogų, ant kurių galima gerti arbatą ir valgyt obuolių pyragą. Leisdavom sau nueiti pėstute iki Belmonto ir sugrįžti atgal.

Dar bendrabutis. Jame pagyventi būtina. Bent keletą naktų ar mėnesių, kaip viena mano draugė, nelegaliai pragyvenus su mumis daugiau kaip metus. Pėsčiam pasiblaškyti po Senamiestį tada nebuvo jokia prabanga, veikiau kasdienybė, laisvalaikis, savaime suprantama. Netgi būtina… Tai buvo Vilnius pilnas stebuklų ir nuolatinio atradimo džiaugsmo.

…Dabar mano Vilnius išsitenka maršrute Lazdynai – Žirmūnai - Lazdynai. Ir tiek. Akys pripratusios, joms nebėra kuo stebėtis: čia bus kamštis, televizijos bokštas, šioje stotelėje visada įlipa daug žmonių, kapinės, akropolis… Kasdienybė ir rutina atbukina. Kartais tiesiog užliūliuota ratu besisukančio savo pasaulio nesusimąstau, neįvardiju vietos, kurioje kasdien gyvenu, dirbu, jaučiu… Akį kaip visada patraukia nebent kokia avarija, saulės spindulys (tiksliau būtų sakyti, ne akį patraukia, o ją primerkia), įdomesnis žmogus… Tai, kas išmuša iš įprastų kasdienybės vėžių ir padeda pažvelgti kitaip.

Šiandien mano stebuklas – autobuse važiuojant į darbą ir grįžtant iš jo stebėti žmones. Autobusai važiuoja gerokai rečiau nei troleibusai, todėl dažnai žmonės iš anksto stengiasi į juos pataikyti, suspėti. Taip formuojasi nors ir nepastovi, daug išlygų turinti, tačiau šiokia tokia bendruomenė, kuriai nereikia žodžių, jos bendrystė – vienas maršrutas viename mieste.

Kasdien važiuoju (ir grįžtu) tuo pačiu maršrutu, todėl nemažai žmonių jau atpažįstu. Žinau, kurioje stotelėje jie įlips, kurioje išlips. Jei neįlipa, pradedu spėlioti – gal susirgo, atostogauja, pramigo…

Pagal tai, kurioje stotelėje išlipa, bandau nuspėti, ką (ir kur) dirba. Tikrai žinau, kad ta elegantiška lininiais marškinėliais (ir kiekvieną dieną vis kitu sijonu) ilga nosimi moteriškė dirba banke, kad visas pulkas fifų lakuotais nagais ir plikom bambom bei keletas pagyvenusių nervingų vyrų eina į darbo biržos kursus, kad visi tie per gana ilgą maršrutą skirtingose stotelėse įlipantys paaugliai didelėm kuprinėm mokosi licėjuje...

Turiu susikūrusi kiekvieno jų istoriją, savaip juos pažįstu. Netgi šį bei tą mintyse jiems apie save papasakoju, pavyzdžiui, kad šiandien man labai tingisi ar kad nespėjau dantų išsivalyti, arba kad vakar mačiau nuostabų filmą, o rankinėj vežuos žavingą tekstą apie Tarkovskį.

Kartais ir jie man šį bei tą papasakoja. Na, ne man tiesiai, bet juk kur dėsies autobusui užstrigus nesibaigiančioje spūstyje, durims aklinai užsivėrus;  kaip gali negirdėti-neklausyti tai, kas kalbama... Negaliu nepapasakoti kartą girdėto dviejų licėjaus gimnazisčių pokalbio. Jos diskutavo apie literatūrą.

Pamažu keliaujant po literatūros pasaulius, jos susidomėjo, iš kur galėtų būti kilęs žodis įkvėpimas. Tada prisiminė, jog girdėjusios, kad daug senųjų rašytojų genijų šį tą pavartodavo, žolės parūkydavo. Viena sako – gi įkvėpdavo gardaus dūmo ir kad pradėdavo rašyti… įkvėpia – įkvėpimas… Taip joms smagu pasidarė nuo šio atradimo...

Toks mano Vilnius. Šiandien dažnai net neprisiruošiu jo išvysti kitokio. Pakraščiais, miegamaisiais rajonais autobusų maršrutais važiuojant sunku išvysti ar sugalvoti kažką gražesnio. Tik retkarčiais leidžiu sau prisiminti buvusįjį jaunystės (jau nebijau taip pasakyti) Vilnių. O gal net labiau save, buvusią jame. Tada namuose pasidarau arbatos ir pasiimu senąjį nuotraukų albumą. Kada nors savo vaikams ar anūkams galėsiu šį bei tą papasakoti. Galbūt tai ir yra svarbiausia – turėti, ką papasakoti?..

Dar rečiau atklystu į Senamiestį. Bet kai tai įvyksta, man įdomu stebėti atsiradusius, pasikeitusius, o taip pat ir visai įprastus dalykus, pastatus, net tą pačią Katedrą, skubančius ir besiilsinčius žmones, ryškias paauglių grupes, madingas merginas, parduotuves, pasidžiaugti nauju suoleliu, užsukti į keletą knygynų (jų beveik nėra toj pusėj, kur gyvenu), prasukti pro iki kaulų smegenų žinomą Sereikiškių parkelį, palįsti po tiltu per Vilnelę ties Užupio ResPublika, atsisėsti po angelo kojom…

Nuo tokio Vilniaus jau esu atpratusi, todėl jis mane kiekvieną kartą vėl kažkuo nustebina, priverčia žvalgytis ir išvysti, prikrauna mano galvą vaizdų ir minčių gausybe… O po to Vilnių sapnuoju keletą naktų iš eilės pasąmonės perkurtu scenarijumi.

Mano Vilnius yra vaizdas pro langą į daugiabučių gatves, prie tų pačių daugiabučių žydintys pagyvenusių moteriškaičių margi gėlynai (tiesa, ne visi jie žavi ir užburia, bet pasitaiko), taip pat keletas draugų, kurie baigia tapti vilniečiais, retas išlindimas į Senamiestį, noras pasivaikščioti parkais, nuvesti dukrą į žaidimų aikštelę (na ir kas, kad visas sūpynes užėmę „aukštą žemę“ žaidžiantys drambloti paaugliai, o dauguma vaikų – rusai-lenkai-baltarusiai, kurių mamos susėdusios prie vienintelio suolelio gliaudo saulėgrąžas ir geria šampaną), nuolatos ūžiančios gatvės ir tie kaimynai, taip ir jie mano Vilniaus dalis – nuolat besimušantys, besikeikiantys arba 3 valandą nakties sugalvojantys kažką susitaisyti, kalti, gręžti…

Ir dar ta sugulusi praeities patirtis.

Nesureikšminu, nekeliu sau klausimo, ar gera gyventi Vilniuje. Gyvenu, ir tiek. Važiuoju, einu kartais, žvilgčioju, susitinku ir esu šiame mieste. Kartais pagalvoju, kad norėčiau geresnių kaimynų, arba daugiau tylos ir ramybės, neskubėjimo, bet… pagaunu save sėdinčią autobuse ir bežvelgiančią į eilinį Vilniaus rytą…

www.bernardinai.lt