Neseniai Lietuvos Vyriausybė paskelbė apie naujų pajėgų siuntimą į Iraką (iš kurio anksčiau lyg ir ketinta pasitraukti) bei Afganistaną. Informacija, kad į Afganistaną išvykusi karių grupė buvo didžiausia iš visų kada nors ten siųstų, liko išvis nutylėta. Tokia baimė pasakyti per daug rodo viena – pagalba Afganistanui Lietuvoje iš esmės kaip buvo, taip ir tebėra politinio elito reikalas.

Teko matyti tik trumpą ištrauką iš spaudos konferencijos, kurioje buvo kalbama apie naujų pajėgų siuntimą į Iraką, tačiau ji buvo pakankamai iškalbinga.

Krašto apsaugos ministrui dar nebaigus kalbėti, premjeras, kurio kadre tuo metu nesimatė ir apie kurio buvimą šalia žiūrovai net neįtarė, matyt, bijodamas rinkėjų reakcijos, puolė paskubomis aiškinti apie tai, kad prie misijų bus prisidedama kitomis formomis ir panašiai, kol žinių laidos operatorius nukreipė į jį savo kamerą, G.Kirkilas jau buvo beveik baigęs savo aiškinimą – taip skubėjo sušvelninti žinią.

Tai rodo viena – pagalba Afganistanui Lietuvoje iš esmės kaip buvo, taip ir tebėra politinio elito reikalas.

Nepripažintas įvertinimas

Žinoma, kalbėti apie kokį nors ypatingą, palyginus su kitomis šalimis, gana kuklaus mūsų karių būrio vaidmenį viso Afganistano mastu galbūt ir nereikėtų. Tačiau vienoje iš 34 provincijų, į kurias suskirstyta ši šalis, padėtis kiek kitokia.

Žinoma, kalbu apie Gorą, kur lietuviai vadovauja provincijos atkūrimo misijai. Tai – pirmas kartas, kai lietuvių kariams suteikta galimybė patiems vadovauti bei veikti (iš dalies) savo nuožiūra. Šis faktas liudija pasitikėjimą mūsų šalimi bei patvirtina veiklos ankstesnėse misijose kokybiškumą.

Sėkmė Goro provincijoje ne tik būtų bene didžiausias ligi šiol Lietuvos įnašas į taikos bei stabilumo užtikrinimą, demokratijos kūrimą, bet ir dar vienas laiptelis, leidžiantis tikėtis ateityje vaidinti vis svarbesnį vaidmenį siekiant užtikrinti gerovę kuo didesnėje pasaulio dalyje. Skamba visai gražiai, tačiau eilinio lietuvio tai per daug nežavi net ir mūsų užsienio politikos, akcentuojančios buvimą regiono lydere, kontekste.

Tiesa, tokia politika labiau dvelkia nostalgijos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei likučiais nei sveika nuovoka, bet čia jau kita kalba. Gerokai dažniau už pasvarstymus apie tautinį išdidumą glostančias vizijas ir misijas iš lietuvių lūpų galima išgirsti replikas, panašias į „Pirma tegu susitvarko pas save, o tik paskui lenda užsienin“ arba „Ir Lietuvoje problemų pakanka, ko ten dar kažkuo rūpintis“.

Net jei tokias mintis redukuosime iki skundų ir aimanavimų kultūros, kurią Leonidas Donskis yra pavadinęs „pokolonijinės sąmonės sindromo“ simptomu, akivaizdu, jog mūsų Vyriausybė susiduria su dvejopa problema: viena vertus, palaikymas jos veiksmams šiuo (ir ne tik) aspektu yra menkas, o kita vertus, ir pačiame Afganistane reikalai klostosi ne visai taip, kaip norėtųsi.

Kokia yra Goro provincija?

Goras yra viena iš centrinio Afganistano provincijų, jos sostinė – Čagčaranas. Tai labai kalnuotas regionas (net ir pavadinimas kilęs iš persų žodžio gar, reiškiančio kalną), todėl sunkiai pasiekiamas. Turbūt tai yra ir viena iš priežasčių, kodėl Goras bent kol kas yra sąlyginai ramus. Ši provincija yra mačiusi ir geresnių laikų, o nuo XII amžiaus maždaug šimtmetį net buvo Guridų dinastijos centru. Vis dėlto šiandien šis kiek mažiau nei pusę milijono gyventojų turintis regionas, nepaisant savo geografinės padėties, galėtų būti įvardintas kaip užkampis.

Čagčaranas (ankstesnis pavadinimas – Ahangaranas) yra provincijos sostinė ir didžiausias miestas, tačiau jame tėra 15000 gyventojų, kurių dauguma – tadžikai. Miestas įsikūręs daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje virš jūros lygio prie Hari upės.

Nuo šių metų vasaros provincijos gubernatorius yra Bazas Mohamedas Ahmadis, aktyvus dalyvis visų konfliktų, vykusių nuo pat Sovietų Sąjungos invazijos prieš beveik tris dešimtmečius. Kai kurios tarptautinės organizacijos jį kaltina per šį laikotarpį įvykdžius nemažai žmogaus teisių pažeidimų.

Trumpai tariant, minėtasis Lietuvos indėlio į ankstesnes misijas įvertinimas nėra labai saldus. Gorui trūksta visko: normalios infrastruktūros, sveikatos apsaugos, švietimo... Netgi tinkamas vartoti vanduo kai kuriose vietose yra didelė problema. Tačiau turbūt dar svarbesnė problema yra ne tai. Ne vienas nuolatinių kovų dešimtmetis stipriai paveikė afganistaniečių mentalitetą, dabartinė karta net nelabai žino, ką reiškia gyventi taikoje.

Nuolatinis nestabilumas, pastovios valdžios ir administracijos nebuvimas lėmė tai, kad didžiausias autoritetas, ypač nuošalesnėse vietovėse, priklauso genčių ir klanų vadams. Taigi labai svarbus tikslas yra bent iš dalies pakeisti susiformavusią kultūrą, sustiprinti centrinės ir provincijos valdžios įtaką, padėti organizuoti visuomeninę ir ekonominę veiklą – šios praktikos, deja, buvo prarastos neramumų laikotarpiu.

O tam prireiks žymiai daugiau nei neseniai per televiziją reklamuoti projektai – konferencija moterų padėties klausimais ir archeologinė ekspedicija. Ir visa tai reikia atlikti turint omenyje, kad vietinių gyventojų palaikymas toli gražu nėra garantuotas ir net sunkiai įgyjamas. Ir jei Gore padėtis kol kas yra geresnė nei kai kuriose kitose provincijose, dar nereiškia, kad tai nepasikeis.

Afganistano problemos

Bene vienintelė sritis, kurioje Afganistanas pirmauja pasaulyje, yra opijaus gamyba. Šio narkotiko, vėliau perdirbamo į heroiną, čia pagaminama net 90% visos pasaulinės produkcijos. Pagrindinė to priežastis – efektyvios valdžios nebuvimas. Reikia pripažinti, kad centrinė valdžia, net ir su užsienio sąjungininkų pagalba, kontroliuoja gal tik didžiuosius miestus. Nuošalesnėse vietovėse kasmet išauginami rekordiniai aguonų derliai, o pajamos didele dalimi tenka partizanams ir teroristams finansuoti.

Dar viena priežastis, trukdanti efektyviai kovai su nelegalia veikla – nemažai įtariamų narkotikų prekiautojų dabar užima vienokias ar kitokias pareigas Vyriausybės administracijoje. Be to, reikia pripažinti, kad aguonų auginimas daugeliui pietinio Afganistano gyventojų yra vienintelis pajamų šaltinis, tad ryžtingi sąjungininkų veiksmai tik sukėlė didelį nepasitenkinimą, o realių teigiamų rezultatų neatnešė.

Pasibaigusiame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime nutarta dar padidinti pajėgų Afganistane skaičių. Nors praėjo jau šešeri metai nuo invazijos ir Talibano nuvertimo, apie galutinę pergalę kalbėti dar anksti. Jei Afganistanas žinių laidose toli gražu neminimas taip dažnai, kaip Irakas, tai dar nereiškia, kad padėtis labai gera. Talibanas persigrupavo ir priešinasi visai sėkmingai. Karine prasme tikimybė įveikti sąjungininkų kariuomenę yra praktiškai lygi nuliui, tačiau svarbus kitas aspektas, apie kurį jau keletą kartų buvo užsiminta – gyventojų pozicija.

Neigiamam požiūriui į save postūmį duoda ir Vakarų kariai, nevengiantys nepamatuotai naudodoti jėgą ir nužudyti keliasdešimt civilių tam, kad likviduotų keletą kovotojų (dar gerai, jei vėliau nepaaiškėja, kad jokių kovotojų ten nebuvo).

Tačiau negerėjanti, o kai kuriais atvejais ir blogėjanti saugumo situacija, nuolatiniai varginantys susirėmimai ir svetimų (maža to – dar ir kitatikių) karinių pajėgų buvimas apskritai yra ne mažiau svarbūs afganistaniečių nepasitenkinimo šaltiniai. Jei ši tendencija ir toliau stiprės, sąjungininkai Afganistane turės daug problemų – ką reiškia vieningas šios šalies gyventojų pasiprešinimas, puikiai iliustruoja nesėkmingos Sovietų Sąjungos invazijos pavyzdys.

Abejotinos perspektyvos

Apibendrinant galima teigti, kad Afganistane šiuo metu laukia du iššūkiai, su kuriais susiduria tiek lietuviai, tiek kitų šalių kariai: įvesti taiką, stabilumą ir užtikrinti centrinei valdžiai visos šalies teritorijos kontrolę bei atkurti normalų visuomeninį ir ekonominį gyvenimą. Abiem atvejais esama padėtis yra gerokai naudingesnė prieš Vakarų sąjungininkus kovojančioms jėgoms.

Deja, turint omenyje tai, kad šių tikslų siekiama jau nuo 2001-ųjų pabaigos, perspektyvos nelabai džiugina. Kol kas Afganistanas yra stabilesnis už Iraką, situacija jame nėra tokia panaši į pilietinį karą. Tačiau faktas, kad NATO generalinis sekretorius jau toli gražu nebe pirmą kartą yra priverstas prašyti vis daugiau ir daugiau pajėgų, ko gero, akivaizdžiausiai iliustruoja padėties tendencijas. Tik klausimas, kiek ilgai jos dar bus didinamos. Nes ne tik Lietuvoje visuomenė reiškia nepasitenkinimą savo šalies dalyvavimu...