Neseniai pasirodė pranešimai, kad į Birmos sostinės Rangūno gatves vėl sugrįžo kariai. Atrodo, jie stengiasi užkirsti kelią naujiems protestams. Vadinasi, priešingai nei galima spręsti iš tylos Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, demokratinių jėgų chunta dar nenuslopino. Tačiau kas yra Birma, kas atvedė šią šalį į dabartinę padėtį ir, galų gale, kas ten vyksta šiandien?

Ritualinis atlaidumas

Mažiausiai 70 žmonių, kurie buvo įkalinti po protestų, paleisti į laisvę. Tai oficialiai patvirtino demokratinės opozicijos atstovai. Geras ženklas ar tiesiog simbolinis gestas?

Ko gero, daugiau argumentų rastume antrajam variantui pagrįsti. Juk tūkstančiai žmonių vis dar tebėra kalėjimuose. Ši žinia pasirodė maždaug tuo pat metu, kaip ir pranešimas apie opozicijos lyderės, Nobelio taikos premijos laureatės, Aung San Suu Kyi, 12 iš paskutiniųjų 18 metų praleidusios namų arešte, susitikimą su šalį valdančių generolų atstovu.

Apie susitikimo rezultatus žinių nėra, tačiau greičiausiai jų būti ir neturėjo – bet kokie iki šiol buvę bandymai užmegzti dialogą tarp abiejų pusių baigdavosi visiška nesėkme. Tokie veiksmai yra greičiau ritualinis savimi patenkinto nugalėtojo gestas, labiau pabrėžiantis galią ir iššūkio menkumą nei atlaidumą ir gailestingumą. Tuo pačiu metu efektyviu susidorojimu su demonstracijomis parodoma, kas yra tikrasis padėties šeimininkas.

Partizaninis karas

Tačiau Birmoje kovojama ne vien taikiais protestais. Jau keturis dešimtmečius kalnuotose džiunglėse vyksta partizaninis karas prieš chuntą. Reaguodamas į įvykius šalyje, vienai kariaujančių grupių vadovaujantis pulkininkas Yawd Serk paskelbė pareiškimą, kuriame visos karinės grupuotės raginamos vienytis. Anot jo, jei nepavyks sukurti veiksmingo aljanso, Birmoje dar ilgai niekas nesikeis.

Gauti bet kokios informacijos iš atokesnių šalies kampelių nepaprastai sunku, o dažnai net neįmanoma, tačiau neblogai žinoma, kad ten vyksta nuolatiniai konfliktai tarp įvairių etninių grupių kovotojų, narkotikų kontrabandininkų gaujų ir reguliariosios kariuomenės.

Neoficialiais duomenimis, dėl šių konfliktų apie pusė milijono žmonių buvo priversti palikti savo namus. Atrodo, raginimas vienytis paskelbtas labai laiku, nes tuo pat metu, kai vieni kovotojai skelbiasi pradėję derybas su Aung San Suu Kyi vadovaujama opozicija, kiti tariasi su Birmą valdančiais generolais dėl paliaubų.

Dar viena priežastis, menkinanti partizanų įvaizdį ne mažiau nei susiskaldymas, yra finansavimo klausimas. Vieša paslaptis, kad kai kurie skambiais šūkiais dangsto paprasčiausią prekybos narkotikais verslą ir iš tikrųjų yra labiau suinteresuoti ne pokyčiais, o esamo status quo – anarchijos ir stiprios valdžios nebuvimo regione išlaikymu.

Kiti kategoriškai neigia bet kokius ryšius su narkotikų prekyba ir sakosi visas lėšas gaunantys vietinių gyventojų mokamų mokesčių pavidalu. Belieka tik įsivaizduoti, kokiais būdais tie „mokesčiai“ surenkami... Taigi, tikėtis kokio nors bendro aljanso ar, juo labiau, galimybės, kad jis atneš demokratinius pokyčius, greičiausiai būtų nerealu.

Skurdas kaip katalizatorius

Kai 1962-aisiais Birmoje valdžią į savo rankas perėmė kariuomenė, buvo paskelbta, kad šalis savitu keliu eis į socializmą. Karininkai perėmė daugelio kompanijų, institucijų vadovų postus.

Natūralu, kad jiems paprasčiausiai pritrūko kompetencijos tinkamai atlikti naujas pareigas ir tai atvedė prie didžiulės infliacijos ir beveik visiško ekonomikos kolapso 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Prie to prisidėjo ir tai, kad daugiau nei pusė biudžeto skiriama karinėms išlaidoms. Jungtinių tautų duomenimis, vienas iš trijų vaikų Birmoje kenčia chronišką maisto trūkumą, valstybės išlaidos švietimui ir sveikatos apsaugai yra vienos mažiausių visame pasaulyje, o vidutinės metinės pajamos yra mažesnės nei 300 dolerių, nors kai kada nesiekia ir 3 dolerių per mėnesį.

Paskutinis lašas, perpildęs Birmos gyventojų kantrybės taurę ir prieš porą mėnesių sukėlęs masinius protestus, buvo kuro kainų kilimas. Dujų kainos išaugo 500%, o dyzelinio kuro, kuris Birmoje yra pagrindinis energijos šaltinis, pradedant transportu ir baigiant elektros generatoriais – padvigubėjo.

Tai reiškė ne tik staigų maisto kainų kilimą. Tai reiškė, kad didelė dalis žmonių paprasčiausiai nebeįstengė nuvykti į darbą. Per keletą dienų prasidėjo masiniai protestai, netrukus prie jų prisijungė ir įtakingiausia visuomenės grupė – budistų vienuoliai.

Tad kyla logiškas klausimas – kiek tiesos yra romantiškame tvirtinime, kad pagrindinis protestuotojų Birmoje tikslas yra demokratija? Atrodo, kad atsakymas vienareikšmis – žmonių pyktis visų pirma nukreiptas prieš valdžią ir jos vykdomą ekonominę politiką.

Santvarkos pakeitimas – viso labo išvestinis tikslas. Ne veltui, paklausta BBC žurnalisto, viena Rangūno gyventoja atsakė: „Mes norėtume gyventi demokratiškoje šalyje, tačiau svarbiausi dalykai mums yra taika ir turėti pakankamai maisto lėkštėje“. Atrodo, kad pragmatizmas šiuo atveju vaidina daug didesnį vaidmenį nei iki šiol manyta.

Kinijos ir Indijos interesai

Pasaulis nesiims jokių organizuotų veiksmų prieš Birmos karinę chuntą – dėl to galime būti šimtu procentų tikri. Pagrindinė to priežastis – dvi galingos užtarėjos, iš kurių viena yra nuolatinė JTO Saugumo tarybos narė ir gali blokuoti bet kokią rezoliuciją šiuo klausimu. Tos užtarėjos – Indija ir Kinija.

Kuo tokia skurdi šalis domina dvi didžiules valstybes? Atsakymas visiškai banalus ir pastaruoju metu labai madingas: naftos ir dujų telkiniais. Štai Indijos naftininkai jau yra investavę 150 milijonų dolerių į naujų telkinių žvalgybą, jiems priklauso 30% keleto jau ištyrinėtų telkinių.

Vykstanti aktyvi konkurencinė kova tarp indų ir kinų dėl Birmos išteklių režimo izoliaciją daro neįmanoma – vienai pusei įvedus sankcijas tai reikštų kitos pusės pergalę. Tiesą sakant, net ir kelios stambios Vakarų kompanijos naudojasi spragomis savo šalių vyriausybių įvestose sankcijose tam, kad įgytų bent minimalią įtaką kovoje dėl resursų.

Be to, Birma Kinijai yra labai svarbi nes suteikia galimybę naudotis Indijos vandenyno uostais. Iš esmės, nei Indija, nei Kinija nieko naujo neišrado: Vakarų šalys taktiką „garsiai kalbėk apie demokratiją ir žmogaus teises, o tyliai elkis taip, kaip tau naudinga“ naudoja turbūt nuo pat šių sąvokų atsiradimo.

Skaudžios pamokos

Ko galime pasimokyti iš demonstracijų Birmoje? Bent vieną dalyką jos parodė tikrai akivaizdžiai: masinis nepasitenkinimas ir protestai toli gražu nebūtinai veda prie valdžios pasikeitimo, nors Rytų ir Vidurio Europos gyventojams, panašiu būdu išsikovojusiems nepriklausomybę ar nuvertusiems nekenčiamus režimus, gali atrodyti visai kitaip.

Panašią nuomonę, atrodo, pirštų ir ne taip seniai praūžusios „spalvotosios“ revoliucijos. Tam, kad įvyktų pokyčiai, valdantieji sluoksniai visų pirma turi būti degradavę ir nusilpę iš vidaus (arba juose turi būti susidariusi kritinė masė už vienokio ar kitokio masto reformas pasisakančių žmonių), nebeturėti nei ryžto, nei jėgų imtis ryžtingų (o tai neabejotinai raiškia ir žiaurių) priemonių.

Žuvusieji Tiananmenio aikštėje Pekine, Uzbekistano mieste Andižane, o dabar – ir Rangūno bei kitų Birmos miestų gatvėse bei kalėjimuose galėtų patrvirtinti, jog susidūrus su pasitikinčiu savimi režimu, nieko gero laukti negalima...

Ar yra išeitis?

Singapūro universiteto Politikos mokslų instituto dekanas Kishore Mahbubani pateikia įdomų Birmos ir Pakistano karinių režimų palyginimą. Anot jo, nors abu kilę iš armijos, režimai eina priešingomis kryptimis, nes Pakistanas supranta Azijos ekonominio pakilimo priežastį, o Birma – ne.

Ši priežastis – atsivėrimas pasauliui. Ir tai susiję toli gražu ne vien su ekonominiais pokyčiais. Tai veikia ir visuomenės struktūrą, ir režimo politiką. Pavyzdžiui, Pakistane stebėtinai daug žiniasklaidos priemonių išsamiai aptarinėja tiek dabartinės valdžios, tiek ilgai tremtyje gyvenusios ir visiškai neseniai grįžusios buvusios ministrės pirmininkės Benazir Bhutto veiksmus.

Tuo tarpu informacijos apie Aung San Suu Kyi sklaida Birmoje būtų tiesiog neįsivaizduojama. Protestai prieš generolo Pervezo Mušarafo veiksmus Pakistane pradedami toleruoti, tuo tarpu kuo baigėsi panašūs dalykai Birmoje, matėme visiškai neseniai.

Taigi, kokia galėtų būti efektyviausia kovos prieš Birmos režimą priemonė? Galbūt ji yra visiškai priešinga nei dabar aptariamos. Galbūt užuot stiprinus izoliaciją ir įvedus naujas sankcijas reikėtų pagalvoti apie Birmos atsivėrimo pasauliui skatinimą...