Sxc.hu nuotr.

Dabar, vasarą, kai net maisto reikia mažiau, kai nereikia mokėti už šildymą (išskyrus už intensyviai kaitinamus gyvatukus, kurie - nebūt gyvatukai! – dar pakaitina peršilusius miestiečių butus), kai dar neištirpo santaupos, yra tinkamiausia proga apie krizę daug kalbėti ir mažiau daryti. Bet neužilgo tokia taktika nebetiks. 

Kai rudenį visi suaktyvėsime, prireiks geresnio nusimanymo apie tai, kas darosi. Čia yra šiokia tokia problema – kol kas atskaitos tašku vis laikome 2008 metus (statistiškai ir emociškai), tuo tarpu laikas apsiprasti su nauja padėtimi. Smukome į gerokai žemesnį ekonominio aktyvumo ir gerovės lygį, tad dabar turime sekti dinamiką čia, „apatinėje lentynoje“.

Ką sako faktas, kad šių metų pirmąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas, palyginus su atitinkamu 2008 metų laikotarpiu, smuko 16 proc., o antrą ketvirtį – 22 proc.? Jis sako, kad antrąjį ketvirtį, lyginant su pirmuoju, gamyba sumažėjo arba nesumažėjo – nes neaišku, kaip keitėsi 2008 metų duomenys, su kuriais lygindami ir gauname tuos 16 ir 22 procentus. Ir nesužinosime, kol neatsiversime atitinkamų 2008 metų duomenų. Tada paaiškės, kad realia išraiška, t.y. eliminuojant infliacijos poveikį, BVP gamyba šių metų antrą ketvirtį, palyginus su pirmu ketvirčiu, sumažėjo 1,1 proc.

Mazochistinių polinkių žmonės gali ir toliau naudotis klestėjimo metų skaičiais kaip kriterijumi, rodančiu, kaip žemai atsidūrėme dabar ir būsime rytoj (padūsavimams ir savigraužai labiausiai tinka 2008 m. pirmoji pusė). Racionaliajai daugumai siūlyčiau įdėmiau žiūrėti į šių metų statistiką.

Pavyzdžiui, pramonė, ėmusi trauktis šių metų sausio mėnesį, smuko ištisus keturis mėnesius (nuo 1,2 proc. balandį iki 7 proc. kovą); tačiau gegužę „apgręžė ienas“ – produkcija padidėjo, lyginant su balandžiu, 7,3 proc., o birželį ji kilstelėjo, lyginant su geguže, dar 1,2 proc. (tiesa, nominaliomis kainomis, bet esmė ta, kad nuo kovo iki pat liepos pradžios pramonės produkcijos gamintojų kainos ne tik nedidėjo, bet mažėjo; taigi, realiai pramonės gamyba gegužę ir birželį padidėjo daugiau).

Panašūs skaičiai apibūdina ir mažmeninės prekybos raidą šiais metais. Jau krizei prasidėjus atlikom ritualinius Kalėdų sezono apsipirkimus ir sausį parodėm, kad „užrišam“ pinigines – sausį mažmeninė prekių apyvarta, palyginus su gruodžiu, smuko 11,9 proc. Toliau apyvartos mažėjimas buvo nedidelis: vasarį ji smuktelėjo 1,9 proc., kovą – 4 proc., balandį kilstelėjo 1,6 proc., gegužę vėl susitraukė 1,7 proc. ir birželį – dar 0,6 proc. Kainos neturėjo ypatingo poveikio; atsižvelgus į kainų pokyčius skaičiai tokie: sausį reali mažmeninės prekybos apyvarta sumažėjo 8,8 proc., vasarį dar 2,1 proc. kovą – dar 4,3 proc., balandį padidėjo 0,7 proc. ir gegužę smuktelėjo 0,9 proc.). (Tai Eurostato duomenys, juose eliminuoti sezoniniai svyravimai).

Panašiai pakrūpčiojo ir užsienio prekyba. Lyginant su praeitų metų pirmu ir antru ketvirčiais ji smuko daugiau nei ketvirtadaliu, bet 2009 m. gegužės mėn., palyginti su balandžio mėn., eksportas ir importas padidėjo atitinkamai 3,9 ir 7,1 procento Tiesa, be mineralinių produktų eksportas sumažėjo 8,0, importas – 6,8 procento; bet tie mineraliniai produktai nėra koks burbulas, o svarus mūsų eksporto produktas.

Žinoma, tokie mėnesiniai trūkčiojimai dar negali daug ko pasakyti nei apie krizės eigą, nei apie galimą jos pabaigą. Bet būtent šie rodikliai mums galop parodys tai, ko labiausiai reikia – ar jau pasiekėm dugną, o ne aiškins, kiek atsilikom nuo 2008 (ar 2000, ar gal net nuo 1940) metų lygio.

Birželio mėnesį Pasaulio bankas paskelbė savo metinį pranešimą apie verslo sąlygas 181 pasaulio šalyje (pagal 2008 metų vidurio situaciją). Lietuva atsidūrė pirmame pasaulio valstybių trisdešimtuke, teikiančiame santykinai geriausias sąlygas verslui – pradedant jo įsteigimu ir baigiant jo uždarymu; užimame 28 vietą; Latvija yra 29, Estija – 22 vietoje.

Tokie rikiavimai nėra tikslūs, jie favorizuoja ekonomiškai išsivysčiusias šalis, tačiau bendrą tendenciją atspindi deramai. Lietuva tikrai yra verslui palanki šalis (oi, ne ideali).

Kaip rodo aukščiau pateikti duomenis apie ūkio raidą šiais metais, mūsiškis verslas grumiasi su krize, nė nemanydamas kapituliuoti. Bet vargu ar galima būtų teigti, kad jis pasinaudoja visomis esamomis galimybėmis. Atavistinis, iš komandinės ekonomikos atėjęs tikėjimas, kad gelbės valdžios pinigai, vis dar pernelyg paplitęs.

Štai vienos iš stambiausių verslo organizacijų pareigūnas dėsto: nuo visiško nuosmūkio šalies ūkį išgelbėti gali tik atsigaunantis verslas, tuo tarpu vyriausybė nieko nedaro su daugiabučių atnaujinimo programa bei, suprask, kitais iždo finansuojamais užsakymais. Gryna teisybė – ir valdžia įstrigo su ta programa, ir, jei ji veiktų, statybos sektorius pagyvėtų. Tiktai kodėl čia „verslas gelbėtojas“, jei tas verslas šaukia „gelbėkit!“ arba „ei, mūsų negelbėja!“.

Ką tik spaudoje nuskambėjo išvis „originalus“ pasiūlymas (matosi, kad žmonės domisi situacija automobilių gamintojų rinkose): autoverslininkų asociacijos vienas vadovų paskelbė, kad ir jiems valstybė turėtų „ištiesti pagalbos ranką“, sukurdama ir įgyvendindama naujų automobilių įsigijimo skatinimo programą.

Paprašyti, gauti ir „suvalgyti“ iždo pinigus – tai, mieli ponai, ne verslas. Pagal apibrėžimą. Taip veikia vadinamosios biudžetinės sferos įmonės ir įstaigos, pradedant mokyklomis ir baigiant senelių globos namais. Verslas reiškia ką kita – ir turime visi kartu apgailestauti, kad kai kam (tikrai ne visiems, tikrai tik kai kam) tai tebėra naujiena.

Susiję straipsniai:

• Lietuvos ekonomikai – geros perspektyvos
• Trys pavojai ekonomikos atsigavimui
• Raul Eamets. Europos ekonomika – labai pavojingoje padėtyje
• Ekonomikos apžvalga: atsigavimo spinduliai tarp geopolitinių debesų
• Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės