Kaukazas rimsta. Ar ilgam, tikriausiai nepasakys niekas. Belieka tik pritarti Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy žodžiams, jog viskas, dėl ko susitarta, tėra ugnies nutraukimas, o problemų sprendimas – ateities klausimas.

Tuo tarpu dabar abi pusės skaičiuoja nuostolius, pergrupuoja jėgas ir mėgina grįžti į status quo. Tačiau tam tikrais aspektais šis grįžimas yra nebeįmanomas.

Kadangi iki realaus konflikto sprendimo dar toli, bergždžias darbas būtų mėginti įvardinti nugalėtujus ir pralaimėjusiuosius. Tačiau galima pažvelgti į šalių veiksmus lėmusius interesus ir pamėginti pasvarstyti, kuo jos rizikavo šiuos interesus įgyvendindamos.

Gruzija ir Rusija

Pirmiausia pažvelkime į tiesiogines konflikto dalyves (Pietų Osetija ir Abchazija čia neišskiramos, nes tai nėra savarankiški dariniai, o greičiau tos pačios Rusijos marionetės).

Gruzija ant kortos statė daugiausia. Mažų mažiausiai ji galėjo prarasti abi separatistines teritorijas, blogiausiu atveju šalis išvis galėjo būti okupuota.

Ir, žinoma, įsivėlimas į karinį konfliktą tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju reiškia aukas ir sugriovimus bei didelius nuostolius ekonomikai. Pastarasis rezultatas daugiau nei akivaizdus, be to, tiek Abchazijoje, tiek Pietų Osetijoje Rusijos „taikdarių“ kontingentas sustiprintas, gruzinai prarado net ir tas nedideles, bet strategiškai svarbias abiejų teritorijų dalis, kurias iki šiol kontroliavo.

Tačiau esama ir keleto palankių aspektų. Visų pirma, po konflikto įmanomas nebent formalus, tačiau ne realus status quo. Separatistinės teritorijos tapo jau nebe vien Gruzijos ir Rusijos reikalu, pagaliau pasaulis suvokė, kad reikalingas tarptautinis sprendimas.

Lygiai taip pat reikia pastebėti, kad Rusijos „taikdariai“ galutinai susikompromitavo ir galiausiai buvo pamatyti kaip konfliktą eskaluojanti jėga, kas yra absoliučiai priešinga jų mandato esmei.

Rusijai konfliktas buvo daug mažiau rizikingas. Viskas, kuo buvo rizikuota – neigima pasaulio reakcija (kaip galima pastebėti iš ankstesnių pavyzdžių, karių ar civilių aukos niekada nebuvo problema, į kurią Rusija kreiptų dėmesį). Tačiau kartu buvo suprasta, kad pasaulis, nesugebantis adekvačiai reaguoti į problemas net tokiose valstybėse, kaip Zimbabvė, tikrai nesudarys problemų nepalyginamai įtakingesnei šaliai, kokia yra Rusija.

O laimėti buvo galima daug. Tai ir dar stipresnė Abchazijos ir Pietų Osetijos kontrolė, ir nepaklusnios valstybės parklupdymas, demonstruojamas taip pat ir kariuomenės judėjimu net pasirašius susitarimą, kuriuo numatytas pajėgų atsitraukimas, ir, galų gale, parodymas, kad Rusija, o ne JAV, yra šeimininkas regione.

Neatmestinas ir variantas, kad kartu tai buvo strategijos ir kitų šalių reakcijos išbandymas pasirinkus silpniausią priešininką bei rengiantis sudėtingesnėms panašaus tipo operacijoms.

Pastarieji trys tikslai įgyvendinti pakankamai sėkmingai, ypač paskutinysis. Kai dėl separatistinių regionų kontrolės, jį irgi galima laikyti pasiektu – jų klausimas dar bus sprendžiamas, tačiau pastebėtina, jog būtent Rusija vienintelė laiko realius jų likimo svertus savo rankose.

Jungtinės Amerikos Valstijos

JAV šiuo atveju atsidūrė tarp dviejų blogybių: arba prarandama strateginė sąjungininkė Kaunaze, arba susigadinami santykiai su Rusija. Pastarosios vadovai, kad nebūtų jokių neaiškumų, šią dichotomiją pabrėžė viešai ir be jokių užuolankų. Kol kas panašu, kad vis dėlto yra gravituojama Gruzijos pusėn.

Tiesa, kol vyko susirėmimai, amerikiečiai atrodė bejėgiai ir galėjo ginti sąjungininkės interesus tik žodžiais. Tačiau vos nutraukus ugnį Vašingtonas suaktyvėjo. Pirmasis žingsnis – teikti Gruzijai pagalbą. Ir ne šiaip teikti, o šį procesą patikėti kariams.

Taigi, viena vertus, ginkluotosios pajėgos lyg ir neįvedamos, tačiau kartu jų buvimas jaučiamas. O tai, tikimasi, turėtų tiek sumažinti rusų entuziazmą, tiek parodyti gruzinams, kad amerikiečiai juos vis dar palaiko, nepaisant ankstesnio savo neveiklumo. Taip pat Pentagono vadovai pažadėjo peržiūrėti savo santykius su Rusija ir jau atšaukė bendras pratybas.

Tačiau kartu pabrėžiama, kad beveik pusšimtį metų siekta normalių santykių su Rusija ir jiems nebus leista subyrėti. Taigi, atrodo, siekiama, kad ir avys būtų sveikos, ir vilkas sotus arba, negalima atmesti galimybės, dabartinė adminsitracija tiesiog stengiasi pabaigti kadenciją.

Lenkija, Ukraina ir Baltijos šalys

Šios penkios šalys visą konflikto laikotarpį itin aktyviai palaikė Gruziją, jų vadovai lankėsi Tbilisyje pačiu sunkiausiu metu. Ką tai rodo?

Pradėkime nuo Lenkijos, nes čia jau įžvelgiamas pirmasis postūmis – pasirašyta sutartis su JAV dėl priešraketinės gynybos elementų dislokavimo. Kaip daugeliui gerai žinoma, iki šiol derybos dėl šios sistemos buvo įstrigę ir net pasirodė gandai, kad nepavykus susitarti, amerikiečių akys krypsta į Lietuvą.

Tačiau dabar šios spėlionės jau nebeteko galios. Tikėtina, kad dėmesio atkreipimas į „rusiškos meškos“ agresiją ir palankesnių gynybos sistemos dislokavimo sąlygų išsiderėjimas buvo ne paskutinės priežastys, nulėmusios lenkų politiką konflikto metu.

Kuo rizikuojama? Labai tikėtina, kad kai kurie lenkiški produktai netikėtai pasirodys neatitinką rusų kokybės reikalavimų. Iš esmės tikriausiai tiek, Lenkiją galima įvardinti kaip mažiausiai rizikuojančią iš visos aptariamų šalių grupės.

Ukraina. Ši šalis neretai yra įvardijama kitu Rusijos taikiniu. Priežastis aiški – Krymas. O Pietų osetijos vaidmenį, ir dargi gerokai efektyviai, gali atlikti Sevastopolyje dislokuotas rusų Juodosios jūros laivynas.

Juolab, sugriežtinus šio laivyno judėjimo taisykles ir Ukrainai pareikalavus, kad mažiausiai likus trims paroms iki pozicijos pakeitimo būtų paprašyta tam leidimo, taip, aišku, užkertant bet kokią manevro galimybę.

Tikisi Vakarų dėmesio

Tačiau klausimas iškyla toks: ką Ukraina darytų, jeigu šis laivynas vis dėlto imtų ir nieko nepranešęs pajudėtų? Atidengtų ugnį? Ką gi, tuomet Gruzijos scenarijus garantuotas. Ir nors Ukraina – žymiai didesnė ir galingesnė valstybė už Gruziją, reikia atkreipti dėmesį, jog prorusiškai ir provakarietiškai nusiteikusių gyventojų santykis V.Juščenkos tikrai neturėtų džiuginti.

Taigi kuo Ukraina reizikuoja, gana aišku. O ko tikisi? Atkreipti Vakarų dėmesį į regiono problemas, paskatinti ES ir NATO veikti ryžtingai, nes puikiai supranta, kad jei dabar nebus imtasi adekvačių priemonių, Maskva įsidrąsins. O tada jau vienas Putinas težino, kaip įvykiai gali pakrypti...

Galiausiai – Baltijos šalys. Rizikuoja ekonominėmis sankcijomis – neabejotinai. Taip pat, neabejotinai, rizikuoja patirti kibernetines atakas. Be to, Estija ir Latvija, turinčios dideles rusų bendruomenes, labai aiškiai pamatė, kuo tai kvepia.

Dabar jau galima ir susimąstyti, kuo galėjo baigtis Bronzinio kario istorija, jei Estija nebūtų NATO narė. Lietuva gi gali patirti „netikėtų“ įtampą keliančių incidentų, susijusių su tranzitu į Kaliningrado sritį. Šiame kontekste rusų grasinimai, kad už ryžtingą stojimą Gruzijos pusėn teks ilgai ir brangiai mokėti, įgyja gana konkrečią prasmę. O ko tikimasi?

Taip pat, kaip ir Ukrainos atveju – atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį, įtikinti galingesnes valstybes imtis priemonių ir taip parodyti Rusijai, kad jos savivaliavimas neleistinas. Deja, tai, atrodo, ne itin pavyko...

Vietoje išvadų

Sąmoningai nieko nesakau apie Europos Sąjungą: nors toks dalykas, kaip jos interesai neabejotinai egzistuoja, pačios narės į juos nekreipia dėmesio ir tai nėra kažkuo išskirtinė situacija, o greičiau dėsnis.

To rezultatas – situacija, kurią ir prognozavau ankstesniame straipsnyje: kompromisų ir nutylėjimų politika. O Vakarų susiskaldymas – dar viena Rusijos pergalė. Ir dar didesnė negu tankai Goryje ar Potyje.

Į viršų

Susiję straipsniai:

• Ekonomikos politika – ne geopolitikos įrankis, o konkurencingumo sąlyga
• Sankcijų Rusijai ir Baltarusijai įtaka Lietuvos ekonomikai: ko tikėtis ir kaip ruoštis?
• „Paulig“ palieka Rusiją
• Pasikalbėkime apie infliaciją (komentaras)
• Lietuvos ir Rusijos ekonominiuose santykiuose – pavasaris?