Pasaulis be vertybių neįmanomas. Tai vienas iš nedaugelio kategoriškų teiginių, kuriuos išsakant galima jaustis drąsiai. Kokios tos vertybės – jau kitas klausimas.

Paliekant nuošalyje švelniai tariant abejotinus vertinimus, neva vertybės tėra tai, kas svarbu vertinančiajam, galima teigti, jog vienodą teisę į svarbą turi tiek Armani kostiumas, tiek sportinė apranga iš Gariūnų, tiek altruizmas, tiek individualios naudos siekimas ir panašiai.

Kurie iš šių elementų yra laikomi labiau priimtinais tam tikrai žmonių daliai – jau grynai susitarimo reikalas. Akivaizdu, kad būtent šio susitarimo srityje ir iškyla daugiausia nesusipratimų. Norint tuo įsitikinti, pakanka peržvelgti vos keletą pastarųjų dienų naujienų ir internete publikuotų viešojo gyvenimo analizių.

Savitas požiūris

Prieš savaitę rašiau apie problemas, susijusias su perdėtu polinkiu į puošti rinkimų sąrašus su politika menkai susijausiais asmenimis. Dabar į situaciją pažvelkime iš kitos – vertybių – perspektyvos.

Visų pirma, susidaro įspūdis, kad patekimas į Seimą yra ne tik universalus gėris ir ambicijų patenkinimo priemonė – tai neabejotinai galutinis savirealizacijos taškas, nesvarbu, kokia veikla kandidatuojantis individas užsiimtų: aktoriai, rašytojai, gydytojai, žurnalistai, sportininkai, aplinkosaugininkai – visiems tiesiog būtina tapti parlamentarais.

Būtent tokią prielaidą patvirtina ir kai kurių „puošmenų“, nepatenkintų jiems sudarytomis sąlygomis, pareiškimai. Štai, Liberalų ir centro sąjunga, niekaip nesugebanti kilstelėti savo reitingų, šiai misijai pasikvietė stipriausią pasaulio žmogų. Aišku, ne už ačiū.

Žydrūnas Savickas iškart pareiškė – ne žemesnė nei dešimta vieta rinkiminiame sąraše. Vis dėl to, panašu, jog tokie pareiškimai tikslo nepasiekė.

Kitas pavyzdys – S.Stoma, spalvinga asmenybė, spėjusi pabūti ir kaliniu, ir laikraščio redaktoriumi, dabar mėginsianti prikelti Lietuvą kartu su A.Valinsku. Priežastis įvardijama labai aiškiai: S.Stoma pavargo rašyti būdamas pašalietis, dabar metas savo bloge talpinti straipsnius iš kritikuojamos institucijos vidaus.

Kitaip tariant, ne visai tai, ko galima laukti iš pasiryžusiųjų dirbti ir galbūt net prireikus aukoti profesinę karjerą tautos labui – juk būtent to idealiu atveju tikisi rinkėjas. Kita vertus, negalima tuo ir labai piktintis – ne veltui A.Maslow, konstruodamas savo asmens poreikių piramidę, savirealizaciją užkėlė į pačią viršūnę.

Natūralus(?) požiūris

Tuo tarpu pačios partijos taip pat nevengia netgi atviro cinizmo. Štai visiškai neseniai pasirodė pranešimai apie surastą būdą apeiti politinės reklamos draudimą per televiziją – partijos siekia galimybės rodyti klipus, kuriuose kviestų ateiti balsuoti referendume dėl Ignalinos AE, vyksiančiame kartu su rinkimais.

Formaliai pažeidimo nėra – juk jokios agitacijos – tačiau tokių reklamų pasirodymo faktas reikštų naują vinį į sveikos politinės sistemos karstą. Tiesa, tu vinių jau yra buvę tiek, kad dar viena tikrai nenustebintų.

Neabejotina, kad apie vertybes bus proga pakalbėti, kuomet išryškės partijų rinkiminiai šūkiai. Kol kas plačiai reklamuojamas yra vienas ir jis net iš tolo dvelkia cinizmu. Tai socialdemokratų šūkis „Už valstybės rūpestį žmonėmis“.

Turbūt labiau kontrastuojančio šūkio su realiai vykdoma politika partija, visą kadenciją gynusi verslo (ir toli gražu ne paties smulkiausio) interesus pasirinkti nebegalėjo. Bet tikslas pateisina priemones, ypač šalyje, kur svarbiausia vertybė yra sėkmė, savų interesų įgyvendinimas, jei reikia – ir kitų sąskaita.

Savaime suprantama, kad valstybėje, kurioje dėl aukščiausių postų yra kovojame tokiais metodais ir vadovaujantis tokiomis paskatomis, tikrai staiga neims mažėti ir tarp eilinių gyventojų papiltę aplinkinio, paprastesnio kelio ieškojimo metodai, visų pirma – išsikeroję giminių, pažįstamų ir kyšininkavimo tinklai.

Sumaištis

Taigi, kaip matome, vertybinės nuostatos yra aiškios. Kitas klausimas – kaip jos dera su tomis, kurios yra lyg ir visuotinai pripažįstamos. Šiuo atveju tas atitikimas nėra absoliutus.

Kas teisus, turėtų nuspręsti vienintelis arbitras – visuomenė. O visuomenė tyli ir tai paprastai reiškia pritarimą, šiuo atveju – pritarimą pakitusiam vertybių suvokimui. Nors vargu, ar dažnas sutiktų tai pripažinti.

Į viršų

Susiję straipsniai:

• Pasikalbėkime apie infliaciją (komentaras)
• Ar racionalu šiuo metu didinti atlyginimus? Taip. (komentaras)
• Kaip tapti milijardieriumi?
• Ar išsiskirs Šiaurės ir Pietų Baltijos respublikų kelias?
• Dar kartą – su Naujaisiais!