Internetinio savaitraščio „Verslo savaitė“ vykdomo socialinio eksperimento dalyvis Marius šią savaitę pradėjo darbą vienoje Kauno gamykloje. Jis buvo sukrėstas darbo sąlygų ir aplinkos, kurioje teks dirbti. Plačiau apie tai skaitykite jo dienoraštyje.

Kovo 13 diena. Šiandien kėliausi anksti ryte ir troleibusu trenkiausi į miesto pakraštyje esančią savo naująją darbovietę. Nespėjau nusipirkti kovo mėnesio nuolatinio bilieto, tad šioje srityje taip pat nepavyks sutaupyti. Susimąsčiau, kad apskritai gyvenu per daug išlaidžiai. Sutvarkęs reikalus dėl darbo grįžau namo ir suskaičiavau, kad praeitą savaitę išleidau net 235 litus! Aišku, išlaidos gerokai išaugo dėl netikėtos kelionės į Vilnių ir neplanuoto „prirašymo“, tačiau supratau, kad reikia apkarpyti ir kasdienines išlaidas, nes kitaip nėra ko ir galvoti, kad sugebėsiu kažką susitaupyti. Šiuo metu turiu 1765 litus. Tačiau jau artėja mėnesio pabaiga, reiks sumokėti už kambario nuomą ir mobilųjį telefoną.

Kovo 14 diena. Šiandien galvojau, kiek mažiausiai pinigų galėčiau išleisti per dieną, būtiniausioms reikmėms (maistui, transportui, higienos priemonėms ir pan.). Paskaičiavęs nutariau, kad už 10 litų per dieną būtų galima visai neblogai išsiversti. Tiesiog teks dažniau pačiam gaminti valgį ir pirkti ne pačius kokybiškiausius, bet užtat pigiausius produktus.

Kovo 15 diena. Beveik visą dieną kamuoja niūrios mintys. Vėl teko keltis gana anksti – 7 valandą, nes aštuntą ryto jau turėjau būti darbe ir baigti tvarkyti formalumus. Ankstesniame savo darbe, nors ir gaudavau mažiau, bet bent jau darbe galėdavau pasirodyti 9 – 9.30 val. Ir niekam tai nerūpėdavo. Jaučiu, kad čia taip nebus. O darbo pradžia čia – net šeštą valandą ryto, vadinasi keltis reikės penktą... Guostis galima nebent tuo, kad darbas baigiasi pusę keturių.

Tačiau didžiausias šokas laukė pamačius kokiomis sąlygomis teks dirbti. Nujaučiau, kad smagu nebus, bet tai, ką pamačiau „pranoko lūkesčius“. Vaikštant po gamyklos teritoriją susidarė įspūdis, kad nuo sovietinių laikų čia beveik niekas nepasikeitė. Mano būsimieji bendradarbiai – tipiški proletariato atstovai „intelekto nesužalotais“ veidais. Daugelis jų – maždaug 45-50 metų, įtartinai mėlynomis nosimis. Aš aiškiai „iškritau iš konteksto“, todėl nenuostabu, kad mano būsimieji „kolegos“ žiūrėjo į mane kaip į kokį ufonautą. Beje, buvau įspėtas, kad turiu atsinešti prastesnių rūbų darbui, nes įmonė viskuo neaprūpina. Pakeliui į namus dar užsukau į dėvėtų drabužių parduotuvę, kurią surasti taip pat buvo nelengva, nes Kauno dar beveik nepažįstu. Parduotuvėje „palikau“ dar 30 lt.

Dar ir oras subjuro. Todėl namo grįžau pavargęs, piktas ir apniktas abejonių: ar tikrai gerai padariau pasirinkęs šitą darbą? Ar mokės jie man tuos pažadėtuosius 1400 lt?

Kovo 16 diena. Ryte galvojau, kad nebeatsikelsiu. Kilo didžiulis noras pasiųsti velniop naująjį darbą ir toliau saldžiai miegoti. Vis dėlto didžiulėmis valios pastangomis pavyko atsikelti ir laiku suspėti į darbą. Keistai jaučiausi apsivilkęs darbinius rūbus. Mano darbo vieta – didžiuliame pastate, kuriame šalta taip pat kaip ir lauke, kamuoja juodos, suodžius primenančios dulkės. Nuotaikos buvo tikrai ne pačios geriausios. Gerai tik, kad darbas ne per sunkiausias, yra nemažai laisvų pertraukėlių. Po truputėlį įsikalbėjau su savo bendradarbiais. Pasirodo, jie žmogeliai gana paprasti ir draugiški. Ir mane jie supranta, nes „šiais laikais gerai mokamą darbą sunku surasti, o čia – visai neblogai“. Jie tikino, kad atlyginimą moka laiku, o laikui bėgant galima tikėtis ir didesnio.

Darbe atradau ir dar du gerus dalykus: vietos valgykloje galima pigiai ir visai skaniai pavalgyti, o po darbo – nusiprausti duše. Gal ne taip viskas ir blogai. Ateitis parodys.

Kovo 17 – 18 dienos. Savaitgalį praleidau labai ramiai – daug miegojau ir beveik niekur nebuvau iškėlęs kojos iš namų. Prisiminiau studijų laikus – prisikepiau bulvių, kurias su malonumu sukirtau ir dar pusbrolį pavaišinau. Pastebėjau, kad ėmiau ilgėtis savo draugės. Gerai, kad yra pusbrolio kompiuteris ir internetas, nes jei tiek laiko būtume bendravę telefonu – iškart bankrutuočiau. O dabar einu miegoti, nes rytoj – į darbą.

Pastaba. Siekiant, kad natūrali eksperimento eiga nebūtų sutrikdyta, savanorio, jo aplinkos žmonių tapatybės, tiksli gyvenamoji vieta ir darboviečių pavadinimai atskleisti nebus.