Matyt daugelis įsivaizduoja viduramžių Lietuvą kaip gūdžių miškų bei žemdirbių kraštą. Tame yra tiesos, tačiau reikia nepamiršti, kad Lietuvos miestai prekiavo su visa Europa bei stengėsi plėtoti prekybinius santykius.

Lietuvos miestai – amatininkų centrai

Lietuvos miestai viduramžiuose buvo įsikūrę ant piliakalnių, kur dirbo amatininkai bei vyko prekyba. Iš senųjų piliakalnių išaugo tokie svarbūs centrai kaip Trakai, Kernavė, Kaunas bei Vilnius žinomi jau nuo XIII a. pabaigos. Vilnius, Trakai išsivystė iš senųjų amatų centrų. Archeologų tyrinėjimai šiuose miestuose aptiko gausybę metalo dirbinių, taip pat bronzinių svarsčių bylojančių apie prekybą ir netgi spynų kurios rodė privačios nuosavybės plitimą.

Vilnius sostine buvo pasirinktas dėl daugelio priežasčių. Kaip jau minėta, labai svarbus aspektas buvo tai jog miestas buvo amatų bei prekybos židinys. Privalumas buvo ir patogi jo geografinė padėtis.

Per jį ėjo prekybiniai keliai nuo Dniepro iki Baltijos jūros. Taip buvo palaikomi prekybiniai ryšiai su Kaunu, Ryga, bei Maskva. XIV a. užmezgami ryšiai su Brestu, Krokuva, kur lietuvių pirkliai prekiavo su vokiečiais.

Lietuvos valdovai skatino prekybą

Feodalinio miesto kūrimosi pagrindas buvo amatai ir prekyba, ir tai buvo pagrindas įteisinęs individualiai dirbančią žmonių bendruomenę. Visa tai reiškė prekybinių santykių atsiradimą. Feodalinis miestas jungė individualius verslininkus, ir jo raida vedė i administracinę bei teisinę savivaldą. Miestiečių atsiradimas įtakojo kunigaikščių ekonominę politiką.

Savo laiškuose kunigaikštis Gediminas plačiai atvėrė vartus pirkliams iš Europos: „pirkliai teatvyksta ir išvyksta laisvai, be jokių rinkliavų ar muitų, visai be jokių kliūčių“. XVI a. Vilniuje atsirado gausi vokiečių miestiečių bendruomenė, kurios pagrindą sudarė amatininkai bei pirkliai. Tai spartino miestų savivaldos atsiradimą ilgainiui vokiečiai tapo miesto elitu.

Nepaisant politinės Lietuvos izoliacijos, jos visuomenę veikė prekybiniai ryšiai. Lietuvos prekybinė politika vyko sklandžiai, siekiant sukurti vieningą valstybę, kuri tam ir skirta, kad tarnautų interesams tų kurie turėjo ką parduoti ir už ką pirkti. XIII a.

Lietuvos vyriausybė paėmusi į savo valdžia Polocką bei Vitebską nemėgino varžyti jų užsienio prekybos, o netgi stengėsi palaikyti ir stiprinti ankstesnius prekybinius ryšius.

Lietuvių ginklai – vertybė

Daugelyje Lietuvos piliakalnių aptinkami, kad lietuviai buvo geri metalo apdirbimo meistrai. Pamažu išsiskyrė ir Rūdininkų, rūdakasių, kalvių bei juvelyrų profesijos. Gintarą mokėjo apdirbti visoje Lietuvoje, o vakariniuose rajonuose buvo randama ir stiklinių karolių. Apie lietuvių amatus galima spręsti ir iš ginklų kalimo, o būtent juos vertino tiek vokiečiai, tiek rusai.

XIII a. pradžioje lietuvių ginklai buvo vertybė ir vokiečių riteriai į juos žiūrėjo kaip į gerą grobį. Rusų kunigaikštis Vasilka Romanovičius pasiuntė savo broliui karo grobio iš Lietuvos: arklius su balnais, bei skydus, ietis, šalmus.

Netruko Lietuvoje ir odininkų kurie gamino apavą, diržus, peilių makštis, arklių pakinktus ir pan. Verta paminėti ir tai jog lietuviai mokėjo austi vilnonius ir lininius audinius. Po truputi amatininkų dirbiniai tobulėjo  ir nuo primityvių liejimo ir kalvystės darbų pereita prie papuošalų iš sidabro, geležies bei žalvario gamybos.

Valgio lietuviams netrūko

Svarbi žemės ūkio šaka buvo gyvulininkystė. Archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, jog 76 proc. rastų kaulų yra naminių gyvulių, o tik 24 proc. – laukinių. Šie faktai nekelia abejonių, kad piliakalnių papėdėse gyveno geri gyvulių augintojai, o ne medžiotojai.

Taigi, Lietuvos ūkiui netruko mėsos, pieno, odos ir vilnos. Gyvulininkystės raidą parodo ir rastas lenktaašmenis dalgis skirtas šienui pjauti.

Nuomonė jog Lietuvos kraštas buvo ekonomiškai nepajėgus yra neįtikinama, kadangi platūs lietuvių užkariaujamieji žygiai buvo rengiami visai kitais tikslais nei maisto trūkumas. Lietuviai grobio parsiveždavo ne grūdų ar ropių, o visai kitokių gėrybių. Lietuvių kilmingieji tikėjosi prisiplėštam turtui rinką rasti savo krašte, kuriame panašios gėrybes buvo jau senokai vertinamos.

Jau XIII a. mokėjimo priemone Lietuvoje tapo auksas bei sidabras kurių netrūko. Sidabras kaip mainų priemonė buvo jau senokai įėjęs į apyvartą, nes jau 1387 m. „sidabrinė“ tapo valstybiniu mokesčiu.

Į viršų

Susiję straipsniai:

• Kodėl net pelningas verslas gali bankrutuoti?
• Apklausa: verslą pradėti nori 4 iš 10 lietuvių, kitus stabdo baimės
• JAV dolerio silpnėjimas: kokie Baltijos šalių verslai turi išlaikyti budrumą?
• Verslo rizikos: stiklinė puspilnė ar pustuštė?
• 70 proc. respondentų pasigenda verslo lyderystės valstybei svarbiais klausimais