Praeitą savaitę baigėsi didelio visuomenės dėmesio sulaukęs socialinis eksperimentas „(Ne)emigranto dienoraštis“. Interneto savaitraščio Verslosavaite.lt rengto projekto esmė – 24 metų vaikinas Marius vietoj emigracijos pasirinko darbą Lietuvoje ir per pusę metų jam pavyko įgyvendinti minimalų užsibrėžtą tikslą – sutaupyti 10 000 litų. Ta proga eksperimento dalyvio paprašėme atsakyti į keletą klausimų.

Ar nesigaili sutikęs dalyvauti eksperimente? Gal veltui iššvaistei pusę metų?

Aišku, buvo sunkių momentų, bet iš esmės, manau, buvo verta. Prieš pradėdamas eksperimentą buvau tam tikroje „duobėje“. Nuobodus darbas valstybinėje įstaigoje, vos tūkstantį siekiantis atlyginimas, jokių perspektyvų. Bandžiau žvalgytis kito darbo, tačiau porą kartų nepasisekė.

Jau pradėjau dairytis Airijos, Anglijos link, kai su manimi susisiekė eksperimento organizatoriai iš Verslosavaite.lt. Jų idėja man patiko ir nusprendžiau surizikuoti. Paskatino ir tai, kad tuo metu buvo nemažai kalbama, jog ir Lietuvoje jau galima užsidirbti panašiai kaip ir užsienyje. Tad ir nusprendžiau viską išbandyti savo kailiu (juokiasi).

Jau vien tai, kad per pusę metų susitaupiau 10 000 litų, yra gerai. Dirbant ankstesniame darbe, per 2,5 metų pavyko sukaupti tik 4000 litų. Be to, manau, kad šis gyvenimo posūkis man buvo naudingas. „Prisiminiau“, kad tikslo reikia siekti atkakliai ir daug dirbti. Tai – pagrindinės sėkmės priežastys.

Kas eksperimente buvo sunkiausia?

Sunkiausios buvo dvi – trys pirmosios savaitės, kada atvažiavau į kitą miestą (Kauną – red. past), kuriame beveik nieko nepažinojau, reikėjo susirasti darbą, Vilniuje liko mano mergina. Manau, kad jaučiausi beveik taip pat kaip ir dauguma emigrantų.

Tačiau dar sunkiau buvo, kai susiradau darbą. Priprasti kasdien keltis pusę penkių ryto buvo nežmoniškai sunku... Nors savo dienoraščiuose to neminėjau, jau tada rimtai svarsčiau galimybę mesti visą šitą reikalą.

Sulaikė tik tai, kad jau nuo pirmųjų savaičių eksperimentas sulaukė didelio dėmesio, todėl buvo nepatogu viską mesti nepabaigus.

O dar perlenkiau lazdą taupydamas maisto sąskaita... Po vienos tokios savaitės nusprendžiau nerizikuoti savo sveikata. Tačiau vis tiek būdavo labai sunku, nes stengiausi pirkti tik tai, kas būtiniausia ir tik ribotą kiekį produktų.

Dar vienas sunkus laikotarpis buvo tada, kai mano draugė liepė rinktis ją arba eksperimentą. Džiaugiuosi, kad mums vis tik pavyko pasiekti susitarimą ir galėjau pratęsti eksperimentą. Čia daug kuo prisidėjo ir jo rengėjai iš Verslosavaite.lt.

Ką galėtum pasakyti tiems, kurie svarsto, ar važiuoti į užsienį, ar likti Lietuvoje?

Šito manęs ne kartą klausė ir skaitytojai, ir tie draugai bei artimieji, kurie žinojo apie eksperimentą. Aš manau, kad tai yra kiekvieno žmogaus asmeninio apsisprendimo reikalas. Ir užsienyje ne visiems pasiseka, kita vertus, yra nemažai žmonių, kurie gerai gyvena ir Lietuvoje.

Mano pavyzdys įrodo, kad ir čia galima šį tą nuveikti. Be to, nėra tokių problemų kaip visiškai svetima aplinka, kalba, papročiai, taisyklės, tėvynės ilgesys, o ir namus bei artimus žmones gali bet kada pasiekti, net jei esi ir kitame mieste nei tavo namai.

Kaip ten bebūtų, manau, kad užsienyje tebėra daugiau galimybių užsidirbti. Tad jei žmogaus Lietuvoje niekas „nelaiko“, tegul važiuoja ir užsidirba, bet sugrįžta. Aš laikausi tokios nuomonės: jei tai yra mano šalis, kodėl aš turėčiau ją palikti prisitaikėliams, „machinatoriams“ ir kitiems, kuriems čia jau dabar labai gera gyventi?

Įsiminė laiškas, kurį man neseniai atsiuntė viena moteris. Išdėsčiusi savo ne itin sėkmingą gyvenimo istoriją, ji klausė, ką mes, Lietuvos piliečiai, turėtume daryti, kad nebūtume pastumdėliai savo šalyje. Atsakymas gali būti tik vienas: reikia atkaliai kovoti už savo teises ir, žinoma, dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Nes niekas mumis geriau nepasirūpins už mus pačius.

Kokia tau buvo paskutinė eksperimento savaitė?

Kupina nekantraus, bet džiugaus laukimo. Nuo savaitės vidurio pradėjau po truputėli pakuotis savo daiktus, ruoštis kelionei namo į Vilnių. Gamykloje šią savaitę darbo nebuvo labai daug, tad turėjau laiko pasišnekučiuoti su bendradarbiais. Tiesą sakant, jiems pasakiau apie eksperimentą. Jie, aišku, labai nustebo, o po to sulaukiau įvairiausių epitetų – buvau išvadintas ir klounu, ir komediantu, ir dar kitokiais epitetais, kurių čia nenorėčiau minėti... (juokiasi)

Ką ketini veikti dabar, pasibaigus projektui?

Kaip jau buvau minėjęs savo dienoraštyje, keliausime su drauge į Pietus pailsėti. Galvojame apie Kretą arba Egiptą. Po to reikės ieškoti mano išsilavinimą atitinkančio  darbo. Jei nesisektų, neatmetų galimybės keliems metams išvykti į užsienį. O gal dar kartą tapsiu (ne)emigrantu Lietuvoje, patirties turiu... (šypsosi). Aišku, už tokią sumą kalnų nenuversi, bet, pavyzdžiui, dirbant metus būtų galima sutaupyti 20 000 litų, o dvejus – 40 000. Kitas klausimas, ar būtų įmanoma tiek laiko ištverti tokį darbo tempą. Aišku, galima taip neskubėti ir panašią sumą sukaupti per, tarkim, 10 metų.  

Ir pabaigai, gal gali pasakyti, kiek tiksliai tau pavyko sutaupyti?                                    

Šiandien (penktadienį – red.past.) kaip tik pervedė paskutinę algą iš gamyklos, todėl iškračiau visas kišenes ir juokais suskaičiavau viską iki paskutinio cento. Šią minutę turiu

9425 litus ir 48 centus (juokiasi). Dar 700 litų rugsėjo 8 dieną turėčiau atgauti iš antrojo darbo.