Europa neranda bendros kalbos ne tik dėl airių referendumo, bet ir energetikos politikos klausimais. Štai du ir Lietuvai aktualūs straipsniai iš šveicarų spaudos. Dienraštis „Neue Zürcher“ birželio 12-ąją paskelbė žinomo politiko straipsnį apie Baltijos jūros dugnu numatomą tiesti dujotiekį.

Jį parašė buvęs Vokietijos ekonomikos ministras ir liberalų partijos pirmininkas grafas Ottas Lambsdorffas.

Šį Rusijos projektą – Baltijos jūros dugnu numatomą tiesti dujotiekį – labai parėmė Vokietija.

Autorius dėl to nepatenkintas. Savo straipsnyje jis rašo, kad saugus apsirūpinimas energija yra ne vien Vokietijos, o visos Europos problema, kurią sprendžiant ES neturėtų leistis užgožiama Rusijos.

O. Lambsdorffas prisimena vieną savo paskutiniųjų vizitų Rygoje, kur „tuometinė, labai gerbiama Latvijos prezidentė Vaira Vike-Freiberga problemą formulavo drastiškai, gal per drastiškai, sakydama, jog „tai primena mums 1939 m. Hitlerio ir Stalino paktą“.

Panašiai prasitarė ir tuometinis Lenkijos gynybos, o dabar užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis. Švedija, Estija ir Europos Parlamentas suabejojo dėl gamtosaugos: Baltijos jūros dugne esančios pavojingos abiejų pasaulinių karų liekanos.

Vokietijos vyriausybė, ypač kanclerė, iš pradžių šį projektą irgi vertino gana santūriai. Tai suprantama, atsižvelgiant į buvusios vyriausybės veikimo būdą. Sutarčių pasirašymas trumpai ir nelauktai prieš 2005-ųjų Vokietijos Bundestago rinkimus, įkandin – holdingo bendrovės įsteigimas ir tai, kad jos tarybos pirmininko vietą užėmė buvęs kancleris Gerhardas Schröderis, suteikė dingsties kritikai.

Taip buvo tada, o dabar, po kanclerės Angelos Merkel pareiškimų Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo vizito Berlyne birželio 5-osios proga, viskas atrodo kitaip. Staiga Vokietijos vyriausybė palaiko projektą kaip teisingą, energetikos politikos požiūriu reikšmingą ir Rusijos bei Vokietijos bendradarbiavimui naudingą.

Apie tai, kad būtų atsižvelgta į kitų Baltijos jūros šalių abejones, nebuvo daug girdėti. Apie kompromisinius pasiūlymus – pvz. atšaką į Lenkiją, dujų rezervuaro statybą Lietuvoje – išvis tylima. Matyt, kad per paskutinį Baltijos jūros šalių tarybos susitikimą paliestosioms šalims taikytas švelnus, o gal ir ne toks švelnus, spaudimas, – rašė O. Lambsdorffas. – Suprantama, kad Vokietijos pramonė, ir ne tik tiesiogiai dalyvaujančios įmonės, domisi šiomis verslo galimybėmis.

Atrodo, kad investicijų apimtis jau padvigubėjo iki 10 mlrd. eurų. Iš pyrago tūlas norėtų atsiriekti riekelę. Svarbiau betgi pamatinis klausimas, ar šitas užmojis Vokietijos apsirūpinimui energija prasmingas. Čia galima rimtai suabejoti. Jau šiandien Rusijos dalis sudaro apie 40 proc. Vokietijos dujų. Tai pavojingai daug.

Aišku, priklausomybė ne vienapusė, Rusijai reikia vokiečių technologijos. Tačiau dujotiekis, kurį valdo Rusija ir kuris veda išskirtinai į Vokietiją, padidina priklausomybės laipsnį. Negalime nematyti ir to, kad Rusija toliau atsisako energijos chartijos pavidalu garantuoti nevaržomą tranzitą.

Žinome, kad Vokietijos apsirūpinimas energija gali būti užtikrintas tik per diversifikaciją, o tai reiškia ne tik skirtingas energijos rūšis, bet ir skirtingus šaltinius“.

O. Lambsdorffas ragino visų pirma „pagaliau pastatyti skystų dujų terminalą Vilhelmshafene“.

Bet „dar svarbiau būtų dujotiekis, kuris vestų ne per Rusiją. Mums reikia „Nabucco“ dujotiekio, kuris tiektų dujas iš skirtingų šaltinių per Turkiją ir Balkanus.

Jei ES čia nesilaikys bendros pozicijos, Rusija šią silpnybę išnaudos. Ir tada Europa dėl to negalės skųstis. Europa čia – ne tik Europos Komisija. Energijos politika vis dar yra tarpvyriausybinė politika. Tai ne tiek Vokietijos ir Rusijos santykių, kiek bendraeuropietiška problema, liečianti ir JAV.

Rusija savo energijos gavybą ir skirstymą visiškai suvalstybinusi. „Gazprom“ yra Rusijos valstybė. Jei „Gazprom“ turi akcijų dujas vartojančiųjų šalių dujų skirstytojuose, tai ir Vakarų firmoms privalo būti leidžiama įsigyti akcijų rusiškų tiekėjų bendrovėse. Laisva rinka turi būti abiejose pusėse. Privačių įmonių konkurencijos taisyklės apeinamos, kai svarbiausias proceso partneris jų negerbia. Štai čia slypi šio labai politiško žaidimo esmė“, – dienraštyje „Neue Zürcher“ teigė Vokietijos liberalų politikas O. Lambsdorffas.  

Apie tai, kaip Europai nesiseka energetikos politikos atžvilgiu sumažinti priklausomybės nuo Rusijos, birželio 17-ąją pasakojo to paties dienraščio korespondentas ūkio klausimais Thomas Fusteris.   

Jo nuomone, Europa išvis neturi aiškios ir kryptingos energetikos politikos. Rytų Europoje „griežtos politinės ištikimybės ES nėra jokios. Kiekvienai vyriausybei jos pačios marškiniai arčiausiai kūno. Lemia tai, kas pateikia patraukliausią pasiūlymą, kas projektą propaguoja – Briuselis ar Maskva?

Toks pragmatizmas suprantamas, juk jis praktikuojamas ir Vakaruose. Nors Briuselyje jau seniai išliejama daug rašalo apie bendrą užsienio politiką energetikos klausimais, darnios laikysenos būtent naujų dujotiekių klausimu nematyti.

Ir nors užsibrėžta diversifikuoti gamtinių dujų šaltinių pasiūlą ir sumažinti priklausomumą nuo Rusijos, tokios valstybės kaip Vokietija, Prancūzija, Italija ar Austrija šį tikslą pakerta sudarydamos išskirtines dvišales sutartis su Rusijos valstybiniu koncernu „Gazprom“.  

ES „Nabucco“ dujotiekį paskelbė savo energetikos politikos prioritetu, tačiau ir šis projektas stringa, nes neaišku, iš kur bus dujų.

Tvirtai pasižadėjusių Azerbaidžano ir Turkmėnistano šaltinių toli gražu neužteks, Irano ištekliai dėl atominio ginčo su JAV politiškai nepriimtini, nors pačiam projektui, kaip atsvarai Rusijos galios politikai, JAV labai pritaria.

Neviltis ieškant visapusiškai priimtinų dujų šaltinių tokia didelė, kad diskutuojama net apie „Nabucco“ atvėrimą rusiškoms dujoms, nors tai prieštarautų pirmykščiam ketinimui šituo dujotiekiu kaip tik sumažinti priklausomybę nuo Rusijos.

Tuo tarpu Rusija kaip atsaką į „Nabucco“ propaguoja savo Pietų srovės dujotiekį, kuriuo bendra „Gazprom“ ir Italijos „Eni“ bendrovė nuo 2013 m. tieks rusiškas dujas Juodosios jūros dugnu į Bulgariją ir po to šiaurine atšaka į Vidurio Europą, o pietine į Italiją.

Šis projektas vykdomas sparčiau nei „Nabucco“, ir per pastaruosius mėnesius Rusijos vyriausybė jau užsitikrino ne tik Serbijos, bet ir Graikijos, Bulgarijos bei Vengrijos paramą, tad iš viso jį palaiko keturios ES šalys.

Bet ir Vakarų Europos valstybės apsisaugoja nuo galimos „Nabucco“ nesėkmės, pvz., Vokietija per jau minėtąjį „Gazprom“ dujotiekį, vadinamąjį „Šiaurės srove“, Baltijos jūros dugnu.

Kad Lenkija, kuri kaip tranzito šalis apeinama ir energetikos politikos prasme nustumiama į paribį, šitą projektą laiko akibrokštu, Vokietijos beveik nejaudina. Geri santykiai su daug žemės turtų turinčia Rusija ženkliai svarbesni negu solidarumas su rytiniu kaimynu, kad ir ES priklausančiu“, – dienraštyje rašė „Neue Zürcher“ Th. Fusteris.

Į viršų