Šiek tiek daugiau nei prieš metus Afganistanas, palyginti su Iraku, atrodė kaip saugumo pavyzdys.

Tie laikai – praeityje. Padėtis Irake stabilizuojasi, o Afganistane – priešingai – Talibanas vis labiau kelia galvą. Talibanas šioje šalyje pradėjo naudoti Irake išbandytą labai veiksmingą taktiką – savižudžius. Tai neturi nieko bendro su ta islamo pakraipa, kurią propagavo Talibanas, bet yra įprasta „Al Qaeda“ taktika.

Afganistano pasipriešinimas, į jį įtraukus ir Talibaną, ir „Al Qaeda“, tiek sustiprėjo, kad prieš kelias dienas užėmė keletą kaimų netoli vieno didžiausių šalies miestų Kandaharo. Prieš kurį laiką Kabule suorganizavęs pasikėsinimą į prezidentą Hamidą Karzajų, šis antivakarietiškų judėjimų kratinys (gerai organizuotas kratinys!) parodė, kad gali pasiekti bet kurį šalies tašką ir joks politikas neturėtų jaustis saugus.

Kokios Talibano renesanso priežastys ir ar nesikartoja istorinis scenarijus? Juk visi tie, kurie bandė užimti Afganistaną, pralaimėjo. Niekas dar neužmiršo, kad paskutinė valstybė, kuri nusilaužė dantis į Afganistaną, buvo Sovietų Sąjunga. Nejaugi NATO ir Jungtinės Valstijos pasirodys tokie pat neveiksmingi kaip sovietinė imperija savo saulėlydžio metais?

Deja, tvirtai pasakyti, kad Vakarai laimi kovą, yra per anksti. Visų pirma daugeliui NATO šalių neužtenka politinės valios rimtai kovoti. Dvi didžiausios Amerikos sąjungininkės Afganistane – Prancūzija ir Vokietija – nesiunčia savo karių į pavojingiausius šalies rajonus netoli sienos su Pakistanu.

Šiose valstybėse karas yra labai nepopuliarus ir jų vyriausybės nenorėtų, kad iš Afganistano namo pradėtų keliauti karstai. Tačiau nė viena iš šių dviejų valstybių negali atsisakyti dalyvauti NATO operacijose, todėl siunčia karius, bet tik į tuos šalies rajonus, kurie atrodo saugūs. Kaip tik tokiame „saugiame“ rajone žuvo vienas Lietuvos karys.

Straipsnio autoriui teko atsakinėti į Lietuvos radijo klausytojų klausimus apie šią žūtį. Dauguma skambinusiųjų buvo prieš Lietuvos karių dalyvavimą operacijose Afganistane, visiškai pamiršdami, kad Lietuva, NATO narė, turi įsipareigojimų Aljansui, o NATO yra vienas iš Lietuvos valstybės saugumo garantų. Kita vertus, kol kas Afganistane žuvo tik vienas Lietuvos Respublikos kareivis. Jis, kaip ir kiekvienas žmogus, yra nepakartojamas, bet vis vien norėtųsi pasipiktinusių klausytojų paklausti: kur jie buvo, kai sovietinės invazijos metais Afganistane žuvo šimtai lietuvių?

Siekdamos apsaugoti savo karius nuo pavojų ir dislokuodamos juos tik tariamai „saugiuose“ šalies regionuose NATO sąjungininkės atsisako rimtos kovos su Talibanu, palikdamos ją Amerikos ir britų bei kelių kitų mažesnių valstybių kariams. Taip praktiškai kovos imitavimas virsta parama teroristams.

Mula Omaras ir Osama bin Ladenas turėtų ploti rankomis iš džiaugsmo ir džiaugtis Vakarų supuvimu, apie kurį jie tiek daug kalba kiekviena pasitaikančia proga.

Sovietų Sąjunga karą Afganistane pralaimėjo ir dėl to, kad Afganistano pasipriešinimas turėjo rimtą atramą ir bazes kaimyninio Pakistano teritorijoje. Pakistane modžahedai čia buvo mokomi partizaninės kovos metodų, į stovyklas plaukė pinigai iš visų musulmoniškų šalių ir Jungtinių Valstijų. Į Pakistaną kovoti su komunistais keliavo savanoriai iš viso musulmoniško pasaulio. Sovietų Sąjunga šių antikomunistinio pasipriešinimo bazių taip ir neįveikė.

Likimo ironija, bet Jungtinės Amerikos Valstijos ir NATO sąjungininkai susiduria su ta pačia problema. Pakistano genčių valdomas Vaziristanas tapo Talibano, „Al Qaeda“ ir kitų antiamerikietiškų grupuočių prieglauda. Labai daug analitikų įsitikinę, kad kaip tik šie genčių valdomi rajonai yra vieta, iš kurios „pasauliniam džihadui“ vadovauja O. bin Ladenas ir kur glaudžiasi Talibano vadovas mula Omaras.

Pakistano prezidentas Pervezas Musharrafas ne kartą žadėjo įvesti tvarką šioje tik formaliai centrinės valdžios kontroliuojamoje šalyje. Deja, iki šiol niekas nepasikeitė, Pakistano vadovybė aiškiai nenori imtis rimtų priemonių. Neseniai Afganistano prezidentas pagrasino, kad šalies kariuomenė, palaikoma sąjungininkų, pereis sieną ir pati imsis tvarkos įvedimo misijos.

Grasinimas juokingas jau vien todėl, kad H. Karzai‘us negali įvesti tvarkos Afganistane, ką jau kalbėti apie kokius nors kovinius veiksmus kaimyninėje valstybėje.

Beje, kalbant apie tvarkos įvedimą Afganistane, reikėtų kalbėti ne vien apie policiją ar kariuomenę. H. Karzai‘aus valdžia garsėja korupcija, nesugebėjimu nieko padaryti stabdant opijaus gamybą. Ji taip pat nesugeba rimtai pagerinti paprastų žmonių gyvenimo. Beveik neabejotina, kad be Vakarų paramos H. Karzai‘us ilgai valdžioje neišsilaikys. Tačiau tokia parama kaip dabar taip pat teikia mažai saulėtos ateities vilčių.

Geopolitika.lt nuotr.

Į viršų