Raoul Girardet savo knygoje „Politiniai mitai ir mitologijos“ išskiria keturias dominuojančių įvaizdžių grupes, tarp jų – ir „Aukso amžiaus“ mitą. Nors Girardet remiasi išimtinai pavyzdžiais iš savo šalies – Prancūzijos – istorijos, nesunku pastebėti, kad tos pačios mąstymo struktūros gali būti labai lengvai pritaikomos ir aiškinant procesus Lietuvoje, pradedant literatūrine kūryba ir baigiant politika.

Šiuo atveju nesigilinsime į platesnį kontekstą ir daugiausia susitelksime ties dviem šio mito apraiškomis, kurios buvo itin akivaizdžios pastarąją savaitę, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų visiškai nesusiję. Ir nors šio straipsnio autorius supranta, kad pateikiamos įžvalgos gali būti priimtinos ne visiems, vis dėlto ryžtamasi pateikti jas viešam teismui.

Prarastoji vienybė

Vienas iš aukso amžiaus bruožų – ideali bendruomenė, veikianti sutartinai ir jungiama bendrų vertybių ir idealų, kuri priešinama su atomizuota, perdėm individualistiška ir egoistiška gyvenamojo laikotarpio visuomene. Neretai idaelizuojamasis periodas dar nebūna labai seniai pasibaigęs, esama gyvų liudininkų, kurie jį aktualizuoja. Šiuo atveju pažvelkime į Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad neturima intencijos menkinti Sąjūdžio nuopelnų. Šiuo atveju domimasi dabartimi ir interpretacijomis. Nuo jų ir pradėkime.

Taigi, visų pirma, nesunkiai atpažįstama aiški archetipinė struktūra – visuotinis, sutartinai veikiantis judėjimas, jungiantis į bendras gretas įvairių pažiūrų asmenis, atsietas nuo individualių ambicijų bei pašvęstas aukštesniam, tauriam tikslui. Nepriklausomybės atkūrimas ir bendrasis gėris – štai, kas svarbiausia.

Moralės trūkumas

Tokia tad yra interpretacinė prizmė, per kurią žvelgiama į šiandieną. Ir nesunku atspėti, koks vaizdas tokiu būdu yra pamatomas. Visų pirma akcentuojamas dabartinės politinės (plačiąją prasme) erdvės fragmentuotumas, su tuo susijęs grupės arba asmeninių interesų akcentavimas, jų iškėlimas virš visuomenės ir valstybės interesų.

Aiškiai su praėjusių dienų vaizdiniu kontrastuoja ir moralės trūkumas, tą moralę vėlgi traktuojant kaip bendrojo gėrio prioritetizavimą. Natūralu, kad situaciją interpretuojant tokiomis dichotomijos sąvokomis, kyla noras praeitį restauruoti.

Sąjūdžio dvidešimtmečiui skirtoje Lietuvos televizijos diskusijų laidoje įdomiausia buvo ne pokalbio temos ir aptariamos mintys, kurios galėjo būti numatytos iš anksto, o tai, kas didžiąją laidos dalį liko antrajame plane – sąlyginai gausiai susirinkusius įvairių jaunimo organizacijų atstovus.

Simbolinė potekstė lengvai iššifruojama – norėta parodyti bendrumą tarp Sąjūdžio veteranų ir naujosios kartos, taip pateikiant, nors ir studijoje sukurtą, tačiau vis dėlto matomą aukso amžiaus tąsos imitaciją – parodyti, kad tai, kas prarasta dabar, gali būti atkurta rytoj.

Kiek tai gali būti efektyvu? Tubūt minimaliai. Paviršutiniška šio minimalumo priežastis yra ta, kad paprastai tokiuose renginiuose dalyvauja vos keli jaunimo aktyvistai tam, kad jų organizacija aglėtų pasižymėti pliusą savo veiklų sąraše.

Į praeitį negrįšime

Giluminė – ir svarbesnė – yra ta, jog bet koks restauracijos bandymas ankstenei ar vėlesnei nesėkmei yra pasmerktas vien dėl to, kad neatsižvelgia į pakitusias aplinkybes. Būtina turėti omenyje tiek naujas problemų priežastis, neegzistavusias Atgimimo laikotarpiu, tiek per du dešimtmečius pakitusias žmonių mąstymo formas ir vertybių sitemas tad nors neabejotinai esama spręstinų problemų, analogijų, kurias galima sėkmingai prataikyti, rasti nelengva.

Būtina pabrėžti, kad dėl skirtingų politinių ir kultūrinių asmenybės formavimosi aplinkybių, toks demonstruotas kartų vienybės modelis yra sunkiai įmanomas iš principo ir yra daugiau paradinis. Iš dalies dėl pakitusių aplinkybių menkai pagrįstas atrodo ir kitas sprendimas – Sąjūdžiui dalyvauti Seimo rinkimuose.

Tai dar viena restauracijos manifestacija, kuri, turint omenyje mitologijos įsigalėjimą ir galimą nostalgiją, prognozuotina, neturėtų patirti visiško fiasko. Tiesa, čia pat reikia pripažinti, kad beveik visi Sąjūdžio veikėjai, turėję vienokių ar kitokių politinių ambicijų bei, svarbiausia, potencijos, nepraleido jau anksčiau pasitaikiusių progų.

O pavyzdžių, liudijančių apie revoliucinių ar persitvarkymo vekėjų problemas prisitaikant pakitusioje aplinkoje – nes jiems vis dar reikia kovoti – istorija pateikia nemažai. Apibendrinant, siūlytina pritarti Regimanto Adomaičio siūlymui verčiau palikti Sąjūdį istorikams...

Prarastoji šeima

Tęsiant bendruomeniškumo ir jo praradimo temą, negalima pamiršti ir šeimos, juolab, kad valstybė ką tik ėmėsi ją detaliai įstatymiškai reguliuoti – nuo šiol Lietuvoje šeima apibrėžiama (taip politikams pralenkiant dėl dabartinės šios sąvokos prasmės nesutariančius sociologus) kaip santuoka pagrįstą vyro ir moters ryšį bei jame gimusius vaikus.

Tai yra neabejotinas žingsnis atgal į jau praėjusius laikus, kuomet kitokios gyvenimo formos net nebuvo įsivaizduojamos ar bent visuotinai smerkiamos. Vis dėlto taip yra neatsižvelgiama į visuotines Vakarų pasaulio tendencijas, aiškiai rodančias vis auganti kohabitacijos populiarumą (kai tuo tarpu Lietuvoje jau vien tokias poras pavadinantis žodis „sugyventiniai“ turi itin neigiamą konotaciją).

Pabrėžtina, kad tokias tendencijas galima sieti su naujomis gyvenimo formomis bei normomis, didėjančiu poreikiu daugiau laiko ir energijos skirti savirealizacijos projektams, o ne įsipareigojimams (kurie, ypač teisiškai įtvirtinti, apskritai kertasi su išpopuliarėjusia individualizmo koncepcija). Todėl mokslininkai oficialiai pripažįsta, kad unifikuotas šeimos modelis (o juo labiau – skirstymas į „normalias“ ir „nenormalias“) yra visiškai neįmanomas.

Teisinis siauros sąvokos apimties įtvirtinimas dar nebūtų itin didelė problema, jei šeimos koncepcija neįtvirtintų atvirai diskriminacinių nuostatų. Susituokusiai šeimai, o kartu – ir santuokoje gimusiems vaikams įtvirtinamos privilegijos akivaizdžiai skirsto visuomenę į dvi dalis, kurių galimybės pasiekti tuos pačius tikslus tampa visiškai nevienodos.

Prievarta nepadės

Dar blogiau – jei jau valstybė teisiškai pripažįsta vaikus, gimusius ne santuokoje likimo nuskriaustais ir mažiau saugiais, logiška, kad jie turėtų būti globojami, gauti išskirtinį dėmesį, tuo tarpu situacija priešinga – nuo mažens šie vaikai yra stigmatizuojami, vėl, kaip ir archainėje bendruomenėje, priklijuojant benkarto etiketę.

Šiuo atveju iškyla esminis klausimas – ar apskritai reikėtų vieną šeimos modelį laikyti prioritetiniu. Greičiausiai taip, juolab, kad santuoka, nors jos pozicijos ir susilpnėjusios, vis dar išlieka vienu svarbiausių socialinių institutų, neretai ji tampa ir kohabitacijos galutine stadija. Tačiau tą reikia daryti visiškai kitokiomis priemonėmis.

Kadangi būtent mentalines priežastis galima įvardinti kaip svarbiausias santuokos nykimui, daugiau reikėtų investuoti į švietimą, atitinkamų vertybių ugdymą, tuo pačiu ir pripažįstant alternatyvas, leidžiant viešas diskusijas, kuriose tik ir gali atsiskleisti ir vieno, ir kito modelio pranašumai ir trūkumai. Tai būtų žymiai efektyvesnis variantas ilgesnėje perspektyvoje.

Dar šiek tiek apie restauraciją

Baigiant reikėtų pastebėti, kad istorinis fundamentalizmas gali būti ne mažiau pavojingas nei plačiai aptariamas religinis fundamentalizmas. Abu jie turi tą patį pagrindą – pažodinį sustabarėjusių normų pagrindą. Šis straipsnis nėra ataka, nukreipta prieš konservatizmą. Tas pats R.Girardet pastebi, kad „reta ateities vizija nesiremia tam tikromis nuorodomis į praeitį“.

Tačiau geroji patirtis ir visa, ką norima išsaugoti, turi būti kaskart permąstoma ir adaptuojama besikeičiančioms aplinkybėms. Tai, kas iš laiko perspektyvos matoma kaip idealus modelis, viena vertus, yra tik pavidalas, kurio pavyršiaus tekstūros nelygumų dėl nuotolio neįmanoma įžiūrėti, kita verus, savo grynąja forma tegali būti tik anachronizmas, nesvarbu, kas tai būtų, pradedant Apučio ir Granausko literatūriniu kaimu ir baigiant parlamento sprendimais – visam tam reikalingas metodas vadinamas adaptacija. O restauraciją vis dėlto tikslingiausia palikti architektūrai...

Į viršų

Susiję straipsniai:

• Pasikalbėkime apie infliaciją (komentaras)
• Ar racionalu šiuo metu didinti atlyginimus? Taip. (komentaras)
• Kaip tapti milijardieriumi?
• Ar išsiskirs Šiaurės ir Pietų Baltijos respublikų kelias?
• Dar kartą – su Naujaisiais!