„Kritiką iš ratų – ratams lengviau“ – taip, ko gero, būtų galima perfrazuoti neabejotinai seksistinį, tačiau vis dar populiarų priežodį.

Perfrazuoti išsaugant su juo susijusias konotacijas. Kitaip tariant, kritikai – žmonės, turintys alternatyvią nuomonę ir nebijantys ją reikšti – šiandien, atrodo, yra matomi kaip nereikalingas balastas, kuriuo geriau atsikratyti tol, kol neįsiskaudo galvos klausant nepriimtino požiūrio arba (kas būtų dar baisiau) kol neatsirado antras toks subjektas (šiuo atžvilgiu galime kalbėti ir apie tam tikrą disciplinuojančią tokio išmetimo funkciją).

Galima išskirti mažiausiai tris skirtingas tokio „apsivalymo“ formas.

Pirmoji forma – „tiesiog nebereikalingas“

Norint surasti gerą pirmosios išsivadavimo nuo kritikos formos pavyzdį, nereikia žvelgti toli atgal. Daug keisčiau atrodo tai, iš kurios institucijos „gyvenimo“ jis paimtas.

Nesunku atspėti, kad kalbu apie LRT sprendimą atsisakyti Dariaus Kuolio paslaugų po šio pareikštos kritikos dėl vieno „Panoramos“ reportažo. Šiuo atveju nėra esmingai svarbu, ar pati kritika yra pagrįsta (nors iškalbingas faktas, kad niekas pernelyg ir nebandė tos kritikos neigti).

Esmingai svarbu yra tai, kad iškart po to buvo pranešta, jog sutartis su D.Kuoliu pratęsta nebebus. Formalią priežastį tam surasti nebuvo labai sunku, nors tikrosios net nemėginta slėpti. Tokiu būdu buvo priimtas sprendimas, mažų mažiausiai keistas visuomeniniam transliuotojui, turinčiam (pripažinkime, idealiu atveju) užtikrinti nešališką informacijos sklaidą ir įvairių nuomonių toleravimą.

Tuo tarpu šis žingsnis, atrodo, siunčia aiškų signalą tiek darbuotojams, tiek žiūrovams, kad nuomonių pliuralizmas LRT tėra geriausiu atveju fiktyvus.

Antroji forma – išmetimas ir viešas pasmerkimas

Antruoju atveju persikelkime į kiek senesnius laikus ir (vardan įvairovės) į kitą sferą. Šiuo atveju pažvelkime į partinį gyvenimą.

Visų pirma, pažymėtina, kad vidinė kritika čia yra labai specifinis reiškinys. Iš aptariamo lauko iškart reikėtų išbraukti tokias jėgas, kaip Darbo partija ar „Tvarka ir teisingumas“ – ten kritika išvis neįsivaizduojama. Naujieji krikščionys demokratai (nors iš įpratimo juos vis dar norisi vadinti konservatoriais) po dešiniojo sparno vienijimo tapo tokie margi, kad situacija ten veikiau priešinga – diskriminacija dėl pažiūrų nesutapimo (kol kas) vargiai tikėtina.

Užtat lieka socialdemokratai, galintys lengvai pasitarnauti kaip chrestomatinis pavyzdys. Aišku, plačiausiai aptartas yra Algirdo Paleckio atvejis, per artimiausius rinkimus galintis skaudžiai atsigręžti prieš pačią LSDP.

Asmuo, išreiškęs su partijos vykdoma politika sunkiai suderinamą poziciją ir atvirai kritikavęs vadovybę, buvo viešai ir skambiai pašalintas, taip jam uždirbant nemažai politinių balų (o juk kairiųjų pažiūrų rinkėjai niekur nedingo, užtat įgijo alternatyvą).

Skirtumą tarp procedūrų pirmuoju ir antruoju atveju labiausiai lėmė du veiksniai: partinėje institucijoje tradiciškai esantis didesnis sutelktumas pozicijos ir (nors Lietuvoje nebūtinai) ideologijos atžvilgiu bei neabejotinai globalesnio masto kritika.

Kita vertus, verta prisiminti, kad vienas žymiausių partijos intelektualų Bronius Genzelis panašioje situacijoje atsidūrė vien už viešus priekaištus buvusiai švietimo ir mokslo ministrei tad galima daryti prielaidą, kad partijos elitas nesitaiksto ir su smulkesniais „akibrokštais“.

Trečioji forma – „pirmiausia pasmerkiame, tada kalbamės“

Vis dėlto ne visais atvejais ir ne visose institucijose taip lengva atsikratyti ne itin parankaus žmogaus. Tad pernelyg nenutoldami nuo politinės sferos pažvelkime į Vyriausybę ir į krašto apsaugos ministro Juozo Oleko poziciją dėl Lietuvos karių siuntimo į Iraką.

Dabar, atrodo, pasiektas kompromisas ir pats ministras net atrodo laimėjęs daugiau negu jo „priešininkai“. Galima neabejoti, kad Lietuvos kario žūtis sustiprins jo pozicijas ir visuomenės akyse.

Vis dėlto, šiuo atveju būtina prisiminti, kaip reaguota pradžioje. O tuo metu tiek ministras pirmininkas, tiek prezidentas sutartinai kaltino J.Oleką išduodant Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, atsukant nugarą partneriams ir kenkiant šalies užsienio bei saugumo politikai.

Vienu metu naujienų laidose net buvo pasirodę užuominų apie galimą ministro atsistatydinimą, juolab, kad nė viena pusė nesiruošė trauktis nė per žingsnį. Vis dėlto pašalinti ministrų kabineto narį – sudėtingesnė užduotis nei atsikratyti nepalankiu žurnalistu ar,tiesa, jau gana žinomu, bet dar nespėjusiu gerai įsitvirtinti partiečiu. Tad geriau tiesiog nusileisti taip mažinant įtampą ir jau ir šiaip, analitikų teigimu, vienoje nesėkmingiausių vyriausybių šiuolaikinės Lietuvos istorijoje, aišku, prieš tai nepamirštant pareikšti savo aiškios ir kategoriškos pozicijos bei pasmerkimo, kurie žmonių atmintyje neabejotinai išliks ilgiau nei galutinis sprendimas.

O užsienio partneriams kaip kompensacinis pranešimas buvo pasiųstas sprendimas pritarti naujoms Lietuvos karių operacijoms.

Utopinė forma – integrali dalis

Baigdamas norėčiau paminėti teiginį, kurį LRT Taryba panaudojo prieš D.Kuolį, bet kuris yra universalus: neva kolegų kritikavimas reiškia nelojalumą pačiam transliuotojui (arba partijai, Vyriausybei, kitai institucijai).

Drįsčiau su tuo nesutikti. Visų pirma, kritika (aišku, turima omenyje argumentuota ir pagrįsta) yra kaitos variklis. Būtent siūlomos inovacijos ir alternatyvos yra vienas efektyviausių ginklų prieš sindromą, kurį būtų galima pavadinti „apsipatenkinimu“ – asmens ar institucijos neklystamumo, sprendimų, požiūrių neabejotino teisingumo iliuzijos, kuri galiausiai veda link konkurencinės kovos pralaimėjimo mobilesniems, adaptyvesniems konkurentams.

Maža to, kritika reiškia visiškai priešingą santykį nei bandyta teigti. Žmogus, išreiškiantis pastabas ir siūlantis alternatyvą išreiškia būtent suinteresuotumą tobulinti organizaciją, jos veiklos formas, vadinasi, demonstruoja daug artimesnį ryšį nei tas, kuris tiesiog užsimerkia išvys negeroves.

Kadangi matomų klaidų taisymas ar jo perspektyvos numatymas ir nubrėžimas savaime nurodo asmens norą prisidėti prie tolimesnio vystymo, o ne norą atsiriboti ar pakenkti.

Dėl tokios priežasties kritikas turėtų būti gerbiamas ir vertinamas, į jo nuomonę įsiklausoma. Būtent tai yra būtent tai yra stiprios institucijos (o taip pat ir individo) bruožas. Kita vertus, tokią forma, atsižvelgdamas į tendencijas, pavadinau utopine. Tikiuosi, kad klystu...

Į viršų