JAV prezidento postas ne be reikalo vadinamas svarbiausiu politiniu postu pasaulyje. Ši valstybė, nepaisant pastarojo meto sunkumų, vis dar išlieka įtakingiausia bei galingiausia.

Būtent todėl konkurencija dėl JAV prezidento posto itin intensyvi, o galimos kandidatūros domina ne tik amerikiečius, bet ir viso pasaulio gyventojus. Tuo labiau, kad visi galimi pretendentai – Respublikonų partijos atstovas J. McCain, Demokratų atstovai (dar konkuruojantys tarpusavyje) H. Clinton ir B. Obama – turi beveik vienodas galimybes laimėti ir vadovauti galingiausiai pasaulio valstybei, lemiančiai pasaulinio masto politinių įvykių kursą.

Amerikiečiai jau kuris laikas gyvena prezidento rinkimų nuotaikomis. Tam ko gero įtakos turi keletas veiksnių. Visų pirma, dabartinio šios šalies prezidento kadencija baigiasi, todėl dauguma vis atkakliau skelbia permainų siekį. G. W. Bush politika šalyje vertinama nevienareikšmiškai, o ir JAV socioekonominiai sunkumai, sudėtinga situacija Irake įtakoja amerikiečių visuomenės nuotaikas.

Be to, šios šalies rinkimų tradicijos gan skiriasi nuo europietiškųjų. JAV politinė konkurencija visų pirma vyksta kiekvienos partijos viduje, tarp pagrindinių partijos pretendentų į kandidatus, o tik po to, kai Demokratai ir Respublikonai patvirtina oficialius partijų atstovus į prezidento postą, prasideda tikrosios politinės varžybos.

Vis dėlto šis rinkiminis vajus JAV yra ypatingas. Respublikonų partijoje vidinę konkurenciją laimėjo J. McCain, kuris ir bus šios partijos atstovas rinkimuose. Tuo tarpu demokratai niekaip negali išsirinkti vieno kandidato, kadangi vidinė partijos konkurencija tarp H. Clinton ir B. Obama vyksta praktiškai apylygiai.

Žinoma, iš pirmo žvilgsnio tokia situacija kenkia pačiai partijai: kol H. Clinton ir B. Obama konkuruoja tarpusavyje, Respublikonų partijos kandidatas pelno politinį kapitalą iš jų tarpusavio kritikos. Taip pat visi trys galimi JAV prezidentai akcentuoja pakankamai skirtingas programas bei šalies politinę viziją. Todėl tikslinga pažvelgti, kuria kryptimi jie žada vesti Ameriką.

H. Clinton, atrodo, laikosi radikalesnės JAV užsienio politikos linijos, nei jos kolega ir politinis konkurentas B. Obama. Per interviu vienai naujienų laidai kandidatė, paklausta, ką ji darytų, jeigu Iranas atakuotų JAV sąjungininką Izraelį, atsakė taip: „Noriu, kad iraniečiai žinotų – jeigu aš tapsiu prezidente, mes pulsime Iraną (jeigu jis puls Izraelį)“. „Per artimiausius 10 metų, kai jie galbūt kvailai svarstytų kaip surengti ataką prieš Izraelį, mes pajėgtume juos visiškai sunaikinti“, – tęsė kandidatė.

Šis pasisakymas iškart sulaukė tarptautinės reakcijos. Buvęs JT generalinio sekretoriaus pavaduotojas pareiškė, kad JAV Demokratų partijos pretendentės į prezidento postą gąsdinimas „visiškai sunaikinti“ Iraną, jeigu šis atakuotų Izraelį, buvo neišmintingas.

Dėl galimybės rungtis JAV prezidento rinkimuose kovojanti H. Clinton taip pat pažadėjo priversti naftos eksportuotojų organizaciją OPEC atsakyti už augančias naftos kainas. H. Clinton savo šalininkams pareiškė, kad „užsiims OPEC“. „Jie daugiau nebegali būti karteliu, monopolistais, kurie kartą per kelis mėnesius susirenka prabangioje konferencijų salėje ir sprendžia, kiek naftos išgauti ir už kiek ją parduoti. Tai ne rinka. Tai monopolija“, – pareiškė H. Clinton.

H. Clinton palaiko pakankamai nevienareikšmišką liniją ir dėl Irako. Pasisakiusi už karą, vėliau ji teigė buvusi suklaidinta Kongresui pateiktos žvalgybos medžiagos. Kandidatė įsipareigojo sugrąžinti karius ir pradėti tai daryti per 60 dienų nuo inauguracijos, tardamasi su karo vadais, jei bus išrinkta.

Niujorko senatorė akcentuoja ir imigracijos tendencijas (šioje sferoje ji labai nuosaiki, galbūt taip siekdama prisivilioti dalį B. Obama rėmėjų – JAV gyvenančių imigrantų) bei kalba apie vizų režimo švelninimą. Jungtiniam Baltijos šalių Amerikoje komitetui ji teigė žadanti dėti visas pastangas, kad lietuviams taip pat nebereikėtų vizų keliaujant į JAV. „Darysiu viską, kad bevizis režimas tarp Lietuvos ir JAV taptų realybė“, – teigė H. Clinton.

B. Obama savo ruožtu irgi kalba apie imigracijos klausimus. Kita vertus, jis demonstruoja daug lankstesnį požiūrį į Iraną, vienareikšmiškai pasisako prieš karinę invaziją, yra nusiteikęs susitikti su šalies vadovybe ir sugalvoti būdą, kaip atkalbėti ją toliau sodrinti uraną. Šis Demokratų partijos kandidatas taip pat daug konkrečiau ir radikaliau pasisako už aktyvesnį Amerikos vaidmenį kovoje su klimato atšilimu.

Pagal B. Obama programą, iki 2050 m. anglies dvideginio išmetimas į atmosferą turėtų būti sumažintas 80 proc. Tai būtų tikrai revoliucinis žingsnis šaliai, kuri teršia daugiausia pasaulyje. Be to, vienintelei iš išsivysčiusių pasaulio valstybių, kuri iki šiol vengia pripažinti klimato kaitos problemos mastą ir nesiryžta prisiimti su tuo susijusius įsipareigojimus.                       

B. Obama užėmęs kraštutinę poziciją, Senate balsavo ir prieš karą Irake bei prižadėjo pradėjęs eiti prezidento pareigas greitai sumažinti dislokuotų pajėgų kiekį, šalyje palikdamas neapibrėžtą amerikiečių pajėgų dalį. Todėl jį palaiko nemažai amerikiečių, norinčių kuo greičiau baigtį šį nevienareikšmišką konfliktą.

Taigi šių dviejų Demokratų partijos kandidatų, kurių programos pakankamai skirtingos, politinė kova labiau sutelkta į tarpusavio politinę konkurenciją nei į kovą su politiniais oponentais. Respublikonų kampanija tuo tarpu yra kaip niekad atvira – pirmą kartą per daug dešimtmečių partijos vadovybė iš esmės nusišalino nuo dalyvavimo rinkimuose. Taip respublikonai netiesiogiai pripažįsta savo valdymo nepopuliarumą ir siekia, kad naujasis respublikonų kandidatas būtų kuo mažiau susijęs su G. W. Bush aplinka.

Respublikonai bei jų kandidatas J. McCain daug labiau už demokratus linkę ieškoti Irano problemos sprendimo kariniais būdais. McCain tvirtina, kad vienintelis dalykas, kuris būtų blogiau už karinius veiksmus prieš Iraną, tai Iranas, turintis branduolinį ginklą.

Respublikonų kandidatas atrodo labiau nusiteikęs kovoti su imigracija. Tačiau J. McCain, kuris pats yra Vietnamo karo veteranas ir ne iš nuogirdų žino, kas yra kankinimai, nepritaria naujoms „antiterorizmo“ prevencijos priemonėms, kurioms pritarė dalis šio kandidato partiečių. Jis žada už įstatymo ribų paskelbti daugelį antidemokratinių pastarųjų metų „naujovių“ terorizmo prevencijos srityje.

Skiriasi ir šio kandidato požiūris į Iraką. Respublikonų atstovas, skirtingai nuo H. Clinton ir B. Obama, pasisako už karo veiksmų pratęsimą ir net davė garsųjį pažadą, jei reikės, išlaikyti amerikiečių karius Irake „šimtą metų“.

Taigi kiekvienas pretendentas į JAV vadovo postą turi savo poziciją ir skelbia daugiau ar mažiau keisiantis dabartinę Amerikos politikos liniją. Tad JAV politinius debatus bei kandidatų pasisakymus dėl naujo politikos kurso atidžiai stebi ir dauguma Europos valstybių, jų tarpe ir Lietuva.

Sunku pasakyti, ką šis kiekvieno iš trijų galimų pretendentų į JAV prezidentus fonas reikš praktiškai. Cituojant Times, daugelis analitikų mėgsta priminti Europos vyriausybėms, nekantriai laukiančioms ne tokios valdingos administracijos, kad visi trys varžovai laimėję keltų ir naujus reikalavimus, o ne tik modernizuotų nepaslankią Bush politiką. Todėl po rinkimų viso pasaulio laukia tikrai naujas santykių su Vašingtonu etapas, lemsiantis ir politinį pasaulio kursą.

 
Į viršų