Šiuolaikinė žiniasklaida labiau panašėja į žinių gamybos industriją, veikiančią pagal rinkos logiką, kuriančią tokias naujienas, kokių „reikia“. Apie tai kalba žiniasklaidos specialistai, tuo įsitikino ir studentė Agnetė Goštautaitė netikėtai jai pačiai tapusi heroje.

Mergina buvo užpulta, iš jos atimtas telefonas, tačiau jai pavyko savo jėgomis jį atimti iš užpuoliko. Tikriausiai būtume net nežinoję apie šį įvykį, tačiau su Agnete greitai susisiekė „Lietuvos ryto“ priedo kauniečiams „Laikinoji sostinė“ korespondentas Vygandas Trainys, rašantis teisėsaugos temomis.

Netrukus pirmajame laikraščio puslapyje jau puikavosi Agnetės nuotrauka ir jos „žygdarbį“ liaupsinantis straipsnis. Tačiau pati studentė tuo anaiptol nesidžiaugia. Kodėl? Verslosavaite.lt pateikia pokalbį su mergina, publikuotą VDU laikraštyje „Universitas Vytauti Magni“.

Agnete, kodėl tau šis straipsnis nepatiko? Juk daugelis tavo vietoje mėgautųsi kad ir trumpalaikiu dėmesiu ir garbe...

Vieniems gal ir patinka toks dėmesys, man – nelabai. Mažiausia, ko tikėjausi – kad šis straipsnis ir didelė mano nuotrauka atsidurs „Laikinosios sostinės“ pirmajame puslapyje. Maniau, galbūt bus išspausdinta nedidelė žinutė kur nors leidinio viduryje, bet tik ne šitaip.

Straipsnis man lyg ir nepakenkė, bet jaučiuosi ne itin maloniai. Tuo labiau, kad daugelis pažįstamų žmonių į šį straipsnį sureagavo pašaipiai: „Kad apsigynė, tai jau vos ne didvyrė“... Tačiau labiausiai man nepatiko mano iškraipyti žodžiai ir apskritai perdėtas dėmesys šiam įvykiui, „burbulo“ išpūtimas.

Ar iš tikrųjų viskas buvo taip, kaip aprašyta laikraštyje?

Buvau paprašyta papasakoti apie įvyki pati, ir faktai straipsnyje iš esmės atitinka tikrovę, išskyrus tai, kad aš kaunietė. Manęs klausė, iš kur aš. Atsakiau, kad esu kilusi iš Jonavos, bet šiuo metu gyvenu Kaune, tačiau nelaikau savęs kauniete.

Galbūt užpuolikas nebuvo toks grėsmingas, kad tau pavyko pačiai išlupti telefoną iš jo rankų?

Tai buvo apie 30 m. normalus vyriškis. Aš laukiau autobuso ir rašiau žinutę, o jis priėjo prie manęs, griebė už aparato ir pasakė: „Atiduok telefoną!“. Akimirką tampėme telefoną kiekvienas į save. Užpuolikas jau buvo ištraukęs telefoną man iš rankų ir spėjo žengti kelis žingsnius, tada aš jam iškart griebiau už rankos.

Tuomet jis man atidavė telefoną – gal pamatė policiją, o gal suprato, kad nepavyks taip lengvai ištraukti grobį ir nubėgti, kaip jis tikėjosi. Visa tai įvyko labai greitai. O skaitant laikraštį, susidaro įvaizdis, kad viskas vyko kur kas lėčiau: užpuolikas atėmė telefoną, nuėjo, aš kurį laiką dar pagalvojau, kad galbūt reikėtų savo turtą atsiimti, tada pasivijau užpuoliką ir galų gale atėmiau telefoną.

Tačiau žurnalisto pavartotas vaizdingas pasakojimo stilius ir kai kurie neesminiai „nukrypimai“ galbūt padaryti ne iš blogos valios?

Aš suprantu gerus žurnalisto ketinimus parašyti pasipriešinimą chuliganams skatinantį straipsnį, tačiau tokiu atveju „Laikinoji sostinė“ galėjo bent jau „neskiesti“ apie tai, ką aš tuo momentu galvojau. Kaip aš galiu prisiminti, ką tokią akimirką galvojau? Tiesiog pamačiau žmogų, bandantį atimti mano daiktą, o toliau veikiau negalvodama.

Ką manai apie šio įvykio reikšmę?

Manau, kad tokių įvykių pasitaiko labai daug, tik vienoms pavyksta apsiginti, kitoms – ne. Jei kažkas nebūtų sustabdęs pro šalį važiavusių patrulių, turbūt net nebūčiau kvietusi policijos, nes telefoną atsiimti pavyko pačiai.

Kaip manai, iš kur „Laikinosios sostinės“ žurnalistas gavo tavo asmeninius duomenis, kad galėjo

su tavimi susisiekti?

Man labai nepatiko, kad informacija apie mane iš policijos kažkokiu būdu pateko žiniasklaidininkams į rankas. Jie žinojo, kur aš gyvenu, netgi atėjo į mano fakultetą. Tuomet galima daryti prielaidą, kad informaciją apie mane gali gauti bet kas, pavyzdžiui, mane užpuolęs asmuo... Tai tik teorinė galimybė, tačiau kas būtų, jeigu jis sumanytų man atkeršyti?

Kaip ir kur buvo iškraipyti tavo žodžiai straipsnyje?

Aš tikrai neraginau žmonių būti pilietiškais, kaip skelbiama paantraštėje. Netgi nebuvau prašoma kažko jiems linkėti. Nesakiau, kad „buvau ištikta streso, bet man kilo mintis, kodėl negalėčiau pakovoti dėl savo nuosavybės“. Čia taip pat rašo: „Brutali jėga nesutrikdė merginos“... Nei brutali ta jėga, nei kažkuo ypatinga, tiesiog skambi frazė...

Dėl paskutinės citatos apie „žmones užkabinėjančius „gatvių erelius“, kurie nuleidžia sparnus pamatę, kad aukos nesiruošia pasiduoti“ žurnalistas manęs atsiklausė, ar galėtų kažką prirašyti, nes esą trūksta medžiagos. Jis pasakė, kad tik šiek tiek paredaguos mano žodžius, bet mano žodžių šioje pastraipoje – nė pėdsako.

Aš su kolega, sėdėdami redakcijoje ir diskutuodami apie šį įvykį, sukūrėme „teoriją“, kad užpuolimo metu tavyje pabudo bajorų Goštautų genai, ir tu nusprendei pamokyti prasčioką, išdrįsusį atimti iš tavęs telefoną...

Savo pavardės nesureikšminu. Mano tėvas bandė ieškoti bajoriškų giminės šaknų, bet tai ir liko neaišku... Galbūt kada nors tai išsiaiškinsiu pati. Beje, šito manęs klausė ir V.Trainys.

Ką apskritai manai apie žiniasklaidos įtaką ir šio konkretaus straipsnio įtaką žmonėms? Ar nemanai, kad tai paskatins pasipriešinimą chuliganams?

Nemanau, kad straipsnis galėtų kažką įtakoti žmonių mąstyme. Aš ir pati paskaitau laikraščius, atkreipiu dėmesį į vieną kitą straipsnį ir ilgainiui pamirštu, kas buvo rašyta. Manau, kad pasipriešinimas užpuolikams turi kilti iš pačių žmonių, o ne pakurstytas kažkokio straipsnio.

Eksperto komentaras

VDU Viešosios komunikacijos katedros vedėja dr. Kristina Juraitė mano, kad tai tipiškas pavyzdys kai komercialumo vejama šiuolaikinė žiniasklaida labiau panašėja į žinių gamybos industriją, veikiančią pagal rinkos logiką ir kuriančią pagrąžintą tikrovę:

„Tai yra gana emblematinis pavyzdys Lietuvos žiniasklaidoje, kuomet dominuoja kriminalinis diskursas, o pastovios heroizmo paieškos tampa tarsi karštlige. Tai nėra naujas reiškinys, nes komercialumo vejama šiuolaikinė žiniasklaida labiau panašėja į žinių gamybos industriją, veikiančią pagal rinkos logiką, kur faktinės klaidos, tiksliau, faktų iškraipymas, laisva interpretacija tampa norma siekiant sukurti vartotojams patrauklią dramą.

Šiuo konkrečiu atveju, mūsų herojė atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre dėl kriminalinio konteksto ir medijose populiaraus siužeto: jauna mergina pasipriešina vyriškos lyties vagišiui ir apgina savo nuosavybę.

Straipsnyje svarbus ne pats faktas, bet jo dramatiškumas. Vietoje trumpos žinutės arba pilietinį aktyvumą skatinančio komentaro konstruojamas herojiškas veiksmas, pagražinamas smulkiomis detalėmis bei išgalvotais „nukentėjusiosios“ paraginimais būti pilietiškais.

Didesnė problema yra tai, kad tokia žiniasklaida yra vartojama. Žiniasklaida, kurioje dominuoja komercinė, pramoginė ir dažnai paviršutiniška informacija, sukuria poreikį tokiai informacijai.

Tokiu būdu visuomenė pripratinama įsijausti į skandalų ir sensacijų pilną žiniasklaidos pasaulį ir priimti jį už tikrą. Vietoje to, kad būtume supažindinti su aktualiomis visuomenės problemomis ir temomis, pvz., socialinė apsauga, švietimo ir mokslo reforma, įvairių konfliktų sprendimas, esame priversti stebėti hipertrofuotą pasaulį, kuriame kuriamos didvyriškumo, sėkmės, mados, stiliaus ir kitokios iliuzijos, gerokai nutolusios nuo tikrovės, kurioje gyvename.“

Į viršų