Niekam ne paslaptis, kad dar visai neseniai „Europos projektas“ buvo atsidūręs krizėje, kuri tapo itin akivaizdi po nesėkmingų Europos Konstitucijos ratifikavimo referendumų Prancūzijoje (kuri, beje, buvo dokumento iniciatorė) bei Olandijoje.

Keletą metų nebuvo aiškios ateities strategijos. Pasiekti bendrus susitarimus išsiplėusios bendrijos atstovams taip pat nebuvo lengva. Šiame kontekste Lisabonos sutartis galėtų būti įvertinta kaip proveržis. Gegužės 5-ąją, prieš pat Europos dieną, šią sutartį ratifikavo ir Lietuva.

Žlugimas

Kodėl nepavyko pirmasis bandymas – Konstitucija – galim atsakyti įvardinant kelias priežastis. Pirmoji iš jų netgi nėra susijusi su pačia Europa. Tai tiesiog buvo būdas atkeršyti vietinei valdžiai už, švelniai tariant, ne itin patenkinamą darbą.

Žinoma, priemonė tam pasirinkta bene mažiausiai tinkama, tačiau piliečiai, atrodo, nebegalėjo laukti iki artimiausių vietinių rinkimų. Kita priežastis – vidinis perkaitimas, kurį sukėlė didžiausia istorijoje plėtra.

Šį perkaitimą bene geriausiai iliustruoja „lenkų santechniko“ plakatai. Išsiplėtusi Sąjunga dar nebuvo spėjusi „suvirškinti“ naujokių, kurios tiek istorine, tiek ekonomine padėtimi buvo visiškai kitokios nei senbuvės, tad tiek joms prisitaikyti prie senojo penkioliktuko standartų, tiek senbuvėms priprasti prie naujųjų partnerių dar buvo sunkoka.

Senbuvėms turėjo būti netgi dar sunkiau, nes naujokės gana ilgą laiką kryptingai dirbo norėdamos pasiengti narystei, tuo tarpu pirmosios išskirtinio poreikio kaip nors ruoštis nematė. Ypač nepasirengę buvo ne institucijos, o patys piliečiai. O tuo metu, lyg tyčia, itin suintensyvėjo kalbos apie Turkijos narystę, kuri galėtų sukelti dar didesnį kultūrinį (o ir politinį) šoką...

Nauja sena sutartis

Vieša paslaptis, jog naujoji Lisabonos (Reformų) sutartis – viso labo senoji Konstitucija su tam tikrais pakeitimais. Joje išsaugoti anksčiau numatyti instituciniai pakeitimai, siekiant jas pritaikyti naujiems iššūkiams, išsiplėtusios organizacijos valdymui bei padidinti veiklos efektyvumą ir skaidrumą (iki šiol dvi gana didelės ES veiklos problemos), vertybinės nuostatos, piliečių teisės ir laisvės.

Iš esmės, pagrindinis skirtumas yra žodžio „Konstitucija“ pašalinimas, kuris žymiai supaprastina ratifikacijos procedūrą ir leidžia beveik visose šalyse išvengti referendumų, kurių rezultatai, kaip parodė ankstesnis pavyzdys, ne visuomet yra lengvai prognozuojami.

Toks dokumentas buvo „verkiant“ reikalingas, kadangi dabar tebegaliojanti Nicos sutartis viso labo tepritaikė ES aparatą, kad tai, kas tiko 15 narių, iš bėdos leistų išgyventi bendrijai, išsiplėtusiai iki 25, o vėliau ir iki 27 narių.

Žinoma, tam tenka šį bei tą paaukoti. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, nė viena narė nebeturės nuolatinio atstovo Europos Komisijoje – vieną kadenciją iš trijų galės tik stebėti šios institucijos darbą. Taip pat šiek tiek sumažės Europos Parlamento narių.

Vis dėlto, bene skaudžiausias pokytis – bendros užsienio ir saugumo politikos sustiprinimas. Skaudžiausias todėl, kad būtent ši sritis tradiciškai įvardijama kaip vienas svarbiausių valstybės savarankiškumo indikatorių, vadinasi, dalies šių funkcijų delegavimas Briuseliui – tai ir dar vienos suvereniteto dalies atsisakymas.

Prieštaravimas

Tačiau ratifikavimo procedūros pokytis atskleidžia vieną vidinį sutarties prieštaravimą. Ja siekiama užtikrinti veiklos skaidrumą, tačiau tai daroma neatsiklausiant pačių piliečių. Taip, sutarčiai turi pritarti nacionaliniai parlamentai, kurie yra renkamos institucijos, tačiau tai nėra tas pat, kaip pagrindinis tiesioginės demokratijos elementas – referendumas.

Būtų visiškai nenuostabu, jei dabartinė procedūra tik dar labiau sumažintų pasitikėjimą Briuselio institucijomis ir nutolintų šalių visuomenes nuo Europos Sąjungos kaip visų bendro projekto suvokimo.

Šiuo metu visiškai negalima kaltinti tų, kurią ją laiko viso labo aukšto rango politikų ir biurokratų tvariniu (daugeliu aspektų jie netgi yra teisūs). Akivaizdu, kad šiuo metu Europai reikalinga kuo stipresnė vidinė integracija ir Lisabonos sutartis atspindi tik vieną – institucinę – jos pusę.

Kita, kurią galima įvardinti kaip politinę plačiąja to žodžio prasme, kol kas Sąjungos vizijos kūrėjai yra linkę pamiršti. Europa vis dar yra labai dirbtinas darinys, pradėtas lipdyti nuo viršaus, o ne nuo pamatų.

Lietuva

Vieno dalyko Lietuva, atrodo, iš savo patirties pasimokė – šį kartą nešokome bėgti prieš traukinį. Šį kartą nedemonstravome perdėto uolumo ir galėjome sudaryti bent jau prielaidas įspūdžiui, kad su dokumento tekstu buvo susipažinta, kartu taip beviltiškai neatsiliekant nuo partnerių, kaip tai buvo, tarkime, Kosovo pripažinimo atveju.

Tačiau žvelgiant į viešąjį gyvenimą, tai neatrodo tiesa. Nevyko jokios ryškesnės diskusijos, pats balsavimas parlamente vyko tyliai. Beveik neabejoju, kad daugelis Lietuvoje taip ir nesužinojo, jog sprendimas jau priimtas.

O tai, turint omenyje jau minėtas aplinkybes, neatrodo išmintinga. Tiesa, kol kas absoliuti dauguma gyventojų Europos Sąjungą vertina teigiamai, o šalies atstovė Europos Komisijoje išlieka tarp pačių populiariausių politikų (o tai yra įdomus fenomenas, vertas atskiro aptarimo).

Kita vertus, visuomenės informavimo trūkumas ir sprendimų priėmimo skaidrumo nebuvimas yra pakankamai įprasti mūsų šalies politinio gyvenimo elementai, tad tokia ratifikacijos procedūra didelės nuostabos kelti neturėtų. Lisabonos sutartis – greičiausiai vienas iš mažiausiai abejonių keliančių pastaruoju metu patvirtintų teisės aktų.

Apibendrinant

Turbūt nedaug atsiras besiginčijančių, dėl to, kad Lisabonos sutartis yra nepaprastai svarbi Europai ir kad jos poveikis bus teigiamas. Vis dėlto yra svarbus prieštaravimas tarp jos tikslų ir jų įgyvendinimo. Šiuo atveju valstybių vadovams reikėjo rinktis: paversti Europos Sąjungą tikrai „visų reikalu“ ar pasirinkti parlamentinę ratifikaciją.

Išskyrus Airiją, neturėjusią kitos išeities dėl savo konstitucijos, visos šalys pasirinko antrąjį variantą. Žinoma, jis yra patikimesnis, nes galima neabejoti, kad kitaip bent vienoje šalyje sutartį ištiktų Konstitucijos likimas. Tačiau kartu taip yra brukamas, nepabijokime šio žodžio, - svetimos – institucijos projektas.

Į viršų