Kitam pasaulio pakrašty yra šalis, kur iš džiunglių dar tik pradėjo kilti dangoraižiai, kur susikerta laukinis ir civilizuotas pasauliai. Ją vadina Indijos vandenyno perlu, Dievų sala, Indijos ašara. Dar visai nesenai jos vardas buvo Ceilonas, o dabar tai – Šri Lanka.

Rojaus kampelis žemėje

Šri Lanka – ašaros formos sala Indijos vandenyne. Nors ji yra mažesnė už Lietuvą, bet čia gyvena net 19 mln. gyventojų. Nedideliame plote telpa dykumos, džiunglės ir snieguotos kalnų viršūnės.

Milijoninė sostinė Kolombas ir maži, beveik laukiniai, kaimeliai džiunglėse. Šioje šalyje susilieja kraštovaizdžio ir kultūrų įvairovė, galima rasti ir civilizacijos likučius, menančius 2500 metų senumo istoriją. Senoviniams miestams netrukdo šiuolaikiniai viešbučiai prie vandenyno.

Turistus vilioja romantiški palmėmis apgaubti balto smėlio paplūdimiai, koraliniai rifai, kalnai, džiunglės ir senovinės šventyklos. Šri Lankos krantus skalauja žydras Indijos vandenynas, jo temperatūra 27 ºC – mažai skiriasi nuo oro temperatūros.

Turizmo kompanijos Šri Lanką vadina maudynių ir nardymo rojumi, bet taip būna ne visada. Maudantis bangos gali būti tokios stiprios, kad gali pargriauti ir susukti į „skalbimo mašiną”, taip šį reiškinį vadina vietiniai banglentininkai.

Nuoširdžios šypsenos ir tuščios kišenės

Šri Lankos gyventojai paslaugūs ir malonūs, bet tampa įkyrūs, jei nori užsidirbti. Prekeiviai, pastebėję turistą, atkakliai siūlo savo prekes ir paslaugas. Jie gali kelis kilometrus sekti iš paskos ir siūlyti beverčius niekučius ar pramogas nuo masažo iki vietovės parodymo.

Pagyvenusi turistė iš Didžiosios Britanijos pasakojo, kaip Sigirijoje prie jos „prilipo“ jaunuolis, kuris iš pradžių pasakojo apie Šri Lankos augaliją, gamtą, tada pradėjo klausinėti apie jos sodą ir galiausiai atkakliai siūlėsi vykti kartu su ja į Angliją ir tapti jos sodininku.

Kiekvienas išviliotas iš turistų doleris, vietiniams labai svarbus, nes dauguma žmonių gyvena labai skurdžiai. Šalies gyventojų mėnesinės pajamos nesiekia 70 dolerių. Šri Lankietis Ruwan pasakojo, kad norint išgyventi, čia reikia uždirbti bent 15 dolerių per mėnesį, bet pats jis tiek neuždirba.

Kelyje

Šri Lankoje vairuotojai nepaiso jokių vairavimo taisyklių, keliaujant atrodo, kad kelio ženklai pastatyti tik dėl grožio, šviesoforų nėra. Vairuotojai tarpusavyje bendrauja garso signalų, šviestuvų ir rankų pagalba.

Nors vidutinis leistinas greitis šalyje yra tik 40 km per valandą, bet važiuojant atrodo, kad lekiama gerokai greičiau. Siauruose vienos juostos keliuose vyksta nuolatinis lenkimas. Tarkim priekyje važiuoja autobusas, kurį reikia aplenkti, iš priekio atvažiuoja kita mašina, o vairuotojas vis vien drąsiai lenkia, prieš tai sumirksėjęs šviesomis ir papypinęs.

Nepaisant, europiečio akimis, ekstremalaus vairavimo, avarijos čia – retas reiškinys. Vietiniai teigia, kad jei ir įvyksta avarija, tai dėl jos būna kaltas išgėręs vairuotojas. O kadangi, Šri Lankoje gerti alkoholinius gėrimus draudžia religija, tai tokiu vairuotojų yra labai nedaug.

Keliuose galima pamatyti išties egzotiškų transporto priemonių: nuo viduramžius primenančių jaučių tempiamų kinkinių iki „tuktukų“, dengtų motociklą primenančių triračių.

Akį traukia Tanap sunkvežimiai, kurie yra pusiau mediniai, pusiau plastmasiniai, o jų margumas ir grožis priklauso nuo vairuotojo išradingumo. Dažniausiai jie mirga įvairiaspalviais paveikslėliais ir įvairiausiais raštais.

Karvė ar šuo, miegantys ant kelio, -įprastas reginys. Gyvūnai, kaip ir žmonės, čia „atsipūtę“ – karvė toliau miega ant kelio vidurio, o vairuotojai ją ramiai apvažiuoja.

Miestai, kuriuos būtina pamatyti

Kolombas – metropoliška, besivystanti Šri Lankos sostinė, įsikūrusi šalies vakarinėje pakrantėje, turinti apie 2 milijonus gyventojų. Tai didžiausias Šri Lankos miestas, svarbiausias komercinis bei administracinis šalies centras.

Kandy – tai vienas iš seniausių šalies miestų, paskutinė buvusios sinhalų valstybės sostinė. Garsus savo gamtos grožiu, švelniu klimatu, kultūrinėmis vertybėmis, tradicijomis bei istorine praeitimi. Kandis įsikūręs 116 km nuo Kolombo, pačioje šalies gilumoje, tarp kalvų.

Bentotos – judrus žvejybinis miestelis upių santakoje. Šiauriniame upės krante įsikūręs Beruwelos kurortas. Būtent šiuose dviejuose kurortuose susibūrę dauguma salos viešbučių bei didžiausi vandens sporto centrai. Čia taip pat yra Turistų informacijos centras bei teatras po atviru stogu, kur siūbuojančių kokoso palmių šešėlyje galima gėrėtis užburiančiais vietinių gyventojų liaudies bei kaukių šokiais.

Beruwela, anksčiau žinoma Barberyn pavadinimu, pasak istorinių šaltinių, yra pirmoji musulmoniška gyvenvietė saloje. Ir dabar tai – musulmonų miestas, kuris gali didžiuotis viena seniausių mečečių Šri Lankoje Kechimalai.

Pavojai

Šri Lankoje gyvena dvi tautos: sinhalai ir tamilai. Dėl Tamilų tigrų – partizanų kovojančių dėl nepriklausomybės nepatartina keliauti šalies šiaurinėje ir rytinėje dalyse.

Venkite apsišaukėlių gidų, siūlytojų (dažniausiai vyrų), kurių tikslas – įsiūlyti nakvynę viešbutyje ar apsilankymą parduotuvėse, mokančiose jiems komisinius. Jie dažniausiai turistus „gaudo“ vos išlipus iš traukinio ar kitose susisiekimo ir lankytinose vietose.

Nepatartina nuomotis automobiliu, nes Šri Lankoje dažniausiai nepaisoma jokių kelių eismo taisyklių.

Viešajame transporte ir turguose saugokitės vagių. Pagrindinėse turistų lankomose vietose yra specialūs turistų policijos skyriai, į kuriuos patariama kreiptis, jei įvyko nemalonus incidentas.

Beveik visas Šri Lankos vanduo yra užterštas, tad gerti galima tiktai virintą vandenį arba vandenį buteliuose. Puiki priemonė troškuliui numalšinti – kokoso pienas, geriamas tiesiai iš riešuto.

 
Šri Lanka garsėja savo prieskoniais

Šiuolaikinis sinhalų raštas išliko beveik nepakitęs, kaip ir prieš porą tūkstančių metų 

Turguje galima įsigyti tabako lapų.

Kalnuose tarp uolų ruošiami laukai ryžiams.

Dėl kaitrios saulės sunku išgulėti besideginant ant gulto, todėl turistai renkasi deginimąsi prie pat vandenyno, kur bangos vėsina kūną.

Gatvės prekeiviai už kelis centus iš fabrikų įsigyja brokuotus meno dirbinius ir juos pataisę, už dešimteriopą kainą bando parduoti turistams. Toks prekeivis turistus gali persekioti visą pusvalandį.

Stupa Polonaruvoje – Šri Lankos karalių sostinėje aukso amžiaus palikima,s paslėptas šioje uždarytoje šventovėje. Kelis tūkstančius metų į ją niekas nebuvo įkėlęs kojos

Tradicinė Ajurvedos vaistinė. Ajurveda daugiau skirta sveikatos palaikymui, o ne gydymui

Turguje viskas parduodama čia pat ant žemės, kiekviename didesniame miestelyje tokios mugės vyksta kartą per savaitę

Ananasai tokie sultingi ir saldūs, dideli, kad jo vieno užtenka sočiai vakarienei

Banglentininkai mėgsta Šri Lankos pakrantes

Tanap suknvežimiai yra pusiau mediniai, pusiau plastmasiniai, o jų margumas ir grožis priklauso nuo vairuotojo išradingumo, dažniausiai jie mirga įvairiaspalviais paveikslėliais ir įvairiausiais raštais

Pakeliui į Dambulos šventyklą atsiveria peizažai, dvelkiantys ramybe

Šventyklos gėlė – ji žydi 360 dienų per metus

Šri Lankos gamta – nurimusios džiunglės

Budistų vienuoliai

„Verslas sekasi gerai“, – komentuoja vaisių pardavėjas, čia gausu įvairiausių vaisių, itin traukia raudoni bananai...

Juvelyrų darbo sąlygos nepavydėtinos, bet meistriškumas nuo to nenukenčia. Meistras kruopščiai nušlifuos kiekvieną mėnulio akmens gabalėlį ir tada jis dar ryškiau spindės dienos šviesoje.

Taip gimsta cinamonas. Pasakojama, kad būtent Šri Lankoje gaminamas tikrasis cinamonas.

Paplūdimiuose vietiniai siūlo turistams ajurvedinį masažą, bei įvairiausias prekes. Pasiūlius masažuotojo paslaugas dažniausiai siūloma įsigyti ir „žolės“. Drąsus žingsnis, nes už narkotikų platinimą čia baudžiama mirtimi.

Primityvios ir pavojingos brangakmenių šachtos. Nusileidus į jas kamuoja karštis ir trūksta oro, todėl žmonės ten dirba pusantros valandos ir tada turi išlysti į paviršių

Tuk tuk – populiariausia transporto priemonė Šri Lankoje

Linos Smaidrytės nuotraukos