Praeitą savaitę aštuonių įtakingiausių pasaulio šalių vadovai savo susitikime aptarė daug klausimų. Iš jų bene svarbiausi – netikėtas Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasiūlymas Europos priešraketinės gynybos sistemą perkelti iš Lenkijos ir Čekijos į Azerbaidžaną ir pagalba Afrikai.

Susitikimas – pavykęs

Vokietijos kurortiniame miestelyje Hailigendame tris dienas trukęs grupės G–8 susitikimas baigėsi. Daugelio politikos apžvalgininkų nuomone, jis pavyko. Sėkmingas jis buvo ir Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kuri pirmą kartą vadovavo G–8 vyrų kolektyvui. Daugiausia aštrių kritikos žodžių susilaukė kovos su globaliu atšilimu klausimas – ypač juo liko nepatenkinti vokiečiai.

Vokietijos Bundestago opozicijos nariai ir antiglobalistai pareiškė, kad jie nusivylė klimato apsaugos srityje pasiektu kompromisu – iki 2050 metų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją sumažinti mažiausiai 50 proc. Jų nuomone, šis rezultatas – kuklus ir silpnas. Dar aštriau pasisakė Vokietijos „žaliųjų“ partija bei kairieji. Anot jų, šis susitikimas – tušti, nieko neįpareigojantys žodžiai. Panašią nuomonę išreiškė ir „Greenpeace“ organizacija.

Iš didelio debesies – mažas lietus

Labiausiai Hailigendame visi laukė Rusijos ir JAV prezidentų V. Putino ir  Džordžo Bušo susitikimo rezultatų, nes jau prieš savaitę abu vienas kitam išsakė nemažai kritinių pastabų. Tiesa, JAV prezidento kritika buvo santūri, užtat „Rusijos čekisto“ kalbos gerokai pašiurpino Europą...

Tačiau Hailigendame nieko sensacingo neįvyko. Į susitikimą su žurnalistais Dž. Bušas su V. Putinu išėjo draugiškai šnekučiuodamiesi, šypsojosi, pozavo fotografams, trumpai atsakė į žurnalistų klausimus.

Visus nustebino V. Putinas: jis pasiūlė Dž. Bušui kartu naudoti Rusijos Azerbaidžane nuomojamą Gabalos radijo lokacinę stotį (dar vadinama „Darjalo“ informaciniu-analitiniu centru) – atseit, ji pridengs Europą ir, jei kiltų pavojus, anot V. Putino, numuštos raketos kristų ne ant europiečių galvų, o į jūrą ar vandenyną. Ar šis V. Putino pasiūlymas Dž. Bušui patiko, kol kas sunku pasakyti: jis tik pridūrė, kad šį klausimą reiktų aptarti Jungtinėse Valstijose kartu su abiejų šalių kariniais specialistais.

Genialus Putino manevras?

Rusų laikraščiai šį V. Putino manevrą pavadino genialiu. Atseit, dabar amerikiečiams bus sunku išsisukti nuo šio pasiūlymo, ypač kai Dž.Bušas nuolat teigia, kad jam reikalingas skydas nuo Irano raketų. Tada ginkimės bendrai, dabar jam siūlo V. Putinas ir priduria, kad Gabalos radarų apžvalgos zona kur kas platesnė – ji aprėpia Artimuosius Rytus, Šiaurės Rytų Afriką, Iraną, Iraką, Pakistaną ir Indijos okeaną.

Bet neaprėpia, kaip JAV planavo, Europinės Rusijos dalies, kuri baigiasi kažkur ties Uralu... Taigi tokiu savo pasiūlymu V. Putinas nukreiptų radarų sekimą nuo Rusijos.

Iškyla ir kita problema. Gabaloje pastatyta radijo lokacinė stotis veikia nuo 1985 metų, ją reikia modernizuoti. Žodžiu, V.Putinas Dž.Bušui kol kas vietoj naujos, galingos, aprūpintos šiuolaikinėmis technologijomis, priešraketinės gynybos sistemos pasiūlė... praeito šimtmečio senieną.

Aišku, kol kas ji dar veikia, bet kas garantuos, kad vieną gražią dieną neišeis iš rikiuotės? Amerikiečiai, aišku, tą supranta. Suvokia jie ir kitą V. Putino ėjimą žirgu – sudarykime abiejų šalių specialistų grupes, tegul jie svarsto, diskutuoja, derina...

Per tą laiką įvyks ne tik nauji rinkimai į Rusijos dūmą, bet ir bus išrinktas naujas Rusijos prezidentas! Taigi V. Putinas gražiai pasitrauks iš Kremliaus kaip nugalėtojas, o kaip bus toliau, tegul sprendžia jo įpėdinis. V. Putinui dabar kur kas svarbiau, prieš pasitraukiant iš Kremliaus, sukurti gražų „pijarą“ – griežto, karingo ir „tvirtos rankos“ Rusijos prezidento įvaizdį.

Būdas pasilikti Azerbaidžane

Šiame V. Putino pasiūlyme slypi dar viena danajų „dovana“ trojiečiams – Gabalos radijo lokacinės stoties nuomos sutartis, kurią pasirašė Rusija su Azerbaidžanu, baigiasi po penkerių metų. Po to rusai šį savo seną laužą turės išmontuoti ir, kaip jie planavo, perkels į Krasnojarsko sritį, arčiau Kinijos. Dabar gi, jei amerikiečiai sutiktų dirbti kartu su rusais Gabaloje, Rusijai atsirastų proga ilgam įsitvirtinti Azerbaidžane!

Nors Rusija už šių radarų nuomą kasmet moka Azerbaidžanui 14 milijonų JAV dolerių, Baku nekantriai laukia, kol baigsis sutarties terminas ir rusų kariškiai išsikraustys iš Gabalos, nes Azerbaidžanas nori greičiau įstoti į NATO. Be to, ši pasenusi stotis vietos gyventojams – tarsi ukrainiečiams Černobylis: jos radiacija labai didelė – čia nemažas vietos gyventojų sergamumas, užkrėstas žemės gruntas, pievos, dirbami laukai, derlius...

Tiesa, Baku iškiltų ir kita nemaloni problema – sugadinti gerus, draugiškus santykius su Iranu, ypač kai daug azerbaidžaniečių nuo seno gyvena dabartinėje Irano teritorijoje, kuri dažnai net vadinama Pietų Azerbaidžanu.

Baku reiktų spręsti, kas geriau – ir toliau broliškai sugyventi su Teheranu ar dirbti su amerikiečiais? Kaip galima spręsti iš užsienio spaudai pareikštų interviu, Baku valdžia labiau linkusi draugauti su JAV...

Putino planas greičiausiai neišdegs

Jungtines Valstijas Azerbaidžanas taip pat domina. Baltųjų rūmų žvilgsniai seniai nukreipti į šią šalį – iš Gabalos JAV galėtų kontroliuoti, kaip jau minėjau, didžiulę Artimųjų Rytų teritoriją, Iraną, Iraką ir Pakistaną. Be to, čia didžiuliai dujų ir naftos telkiniai.

Išloštų ir Azerbaidžanas – pasipildytų šalies biudžetas, atsirastų naujų darbo vietų, o svarbiausia, sustiprėtų ne tik jo saugumas, bet ir jo autoritetas pasaulyje.

NATO į šį V. Putino pasiūlymą kitą dieną reagavo ramiai, tik kiek suabejojo, ar ne per arti būtų šis radaras nuo Irano bei kitų agresyviai nusiteikusių valstybių sienos? Dar atviriau, pasibaigus grupės G–8 susitikimui, „Associated Press“ agentūrai pareiškė JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais – Vašingtonas tęs priešraketinės gynybos sistemos dislokavimą Lenkijoje ir Čekijoje.

Afrikai sukišti milijardai

Paskutinę savo susitikimo dieną G–8 šalių lyderiai susitarė dėl milijardinės paramos Afrikai. Ji bus skirta kovai su AIDS, maliarija ir tuberkulioze. Aišku, Rusijai „aštuoniukės“ pasiūlymas dalyvauti tokioje labdaroje – lyg rūgštaus obuolio kąsnis.

Kremlius, matyt, dar nepamiršo, kiek Sovietų Sąjunga per kelis praeito amžiaus dešimtmečius sukišo pinigų į Afriką, kai rengė nestabilių valstybių perversmus, organizavo sąmokslus, komunistų partijas, kurias Maskvos pinigais kūrė, į savo tėvynes grįžę, P. Lumumbos universiteto auklėtiniai.

Dešimtys, gal net šimtai milijardų rublių liko tuščiai sukišti – juos dabar iškrapštyti Maskvai iš ten sunkiai sekasi. Kiti – taip ir liko palaidoti, įdėti į tų šalių merdinčią ekonomiką, pamuštus perversmuose rusų tankus, patrankas, lėktuvus, kitą ginkluotę ar tiesiog nusėdo į tų pačių buvusių Maskvos studentų – afrikiečių, taip ir netapusių premjerais ar prezidentais, kišenes.

O kiek sukišta, tikintis iš ten gauti pigių žaliavų – naftos, dujų, anglies, urano, deimantų ar kitų gamtos išteklių.

Dar daugiau milijardų Afrikai

Afrikos skolos Rusijai – lyg sunkus akmuo ant kaklo – taip ir liko. Tiesa, Maskva jas pamažu nurašinėja, nes seniai žino, kad jų neatgaus, ypač kai per tiek laiko dešimtis kartų keitėsi tų šalių vyriausybės ir pareikalauti dabar lyg ir nėra iš ko...

G–8 susitikime Dž.Bušas netikėtai pasiūlė žymiai padidinti paramą Afrikai – skirti 60 milijardų JAV dolerių. Pusę šios sumos skirs Jungtinės Valstijos, likusią dalį tarp savęs pasidalins septynios didžiosios šalys. Vadinasi, kiekvienai valstybei tektų atseikėti po maždaug 4 milijardus JAV dolerių, nors Rusijai gal net ir daugiau, nes ji save laiko galinga valstybe, o ir jos teritorija didžiulė, tai ne kokia Italija...

Kitą dieną Rusijos finansų ministerijos atstovas paskubėjo pareikšti, kad šių pinigų „federaliniame biudžete šiandien nėra“.

Dž. Bušo tonas šį kartą buvo griežtas – jei remiame Afriką, laikas pereiti nuo žodžių prie darbų, tai – „aštuoniukės“ pareiga. Kyla klausimas: gal JAV nori, kad Maskva savo pinigų dalį, kuris numatytas ginklavimuisi, skirtų Afrikos labdarai? Aišku, tai sukeltų didelį Rusijos generolų nepasitenkinimą, bet kitos išeities nėra – tuos milijardus Kremliui teks surasti.

Rusams teks atverti piniginę

Eiliniai rusai, ypač vyresni, kurie gimė Sovietų Sąjungos laikais, tokio Kremliaus žingsnio nesupras. Jie puikiai prisimena, kaip valdant N.Chruščiovui ir L.Brežnevui, pinigų užtekdavo ir tankams, ir raketoms, ir Afrikai, ir Azijai bei Lotynų Amerikai – jų komunistinėms partijoms, įvairiems „nacionalinio išsivadavimo judėjimams“ ir t. t., o trūkdavo mėsai, duonai ir pienui, nes parduotuvių lentynos buvo pustuštės.

Rusų inteligentija vis labiau kelia klausimą: kuo mes norime būti? Didžia, galinga valstybe? Ir vėl ginkluotis? Ar tokiais, kokie esame, ir išspręsti savo vidaus problemas – korupciją, skurdą, nedarbą, žemą gimstamumą?

Kol kas, matyt, Putino Rusija nori būti supervalstybe ir išlikti prestižine „didžiosios aštuoniukės“ nare. Jei taip, vadinasi, teks remti Afriką! Turtingame G–8 narių klube būti skurdžiumi ir aiškinti, kad biudžete Afrikai remti nėra pinigų, negali.

Po metų kitų, kai JAV išsirinks naują prezidentą, ji gali iškelti ir kokią nors naują iniciatyvą – šį kartą vietoj Afrikos gelbėti, pavyzdžiui, baltuosius lokius ar Bengalijos tigrus...

Jei taip, tada rusams vėl teks atverti piniginę, nes jei nori sėdėti tarp pasaulio išrinktųjų, negali būti elgeta.