„Verslo savaitės“ vykdomo socialinio eksperimento dalyviui Mariui praeita savaitė buvo labai sėkminga. Jis turėjo net kelis variantus suderinti darbus dviejose įmonėse ir tokiu būdu gauti išties nemažą atlyginimą. Apie tai skaitykite jo dienoraštyje.

Gegužės 8 diena. Po darbo gamykloje, kaip ir buvau suplanavęs, nuvykau į langus gaminančią firmą galutinai išsiaiškinti dėl darbo sąlygų. Ir čia man labai pasisekė. Vadybininkas apie mane buvo visiškai pamiršęs, bet du jo surasti kandidatai dėl kažkokių priežasčių netiko.

Pasirodo, kaip tik šiandien atmetęs jų abiejų kandidatūras, jau svarstė, kad reikėtų duoti skelbimą į laikraštį ar kreiptis į darbo biržą, bet kaip tik prisistačiau aš. Matyt nutaręs negaišti laiko, nusprendė išbandyti mane. Pabrėžęs, kad „normalių darbuotojų labai trūksta“ pasakė, kad jau artimiausiomis dienomis galėtų mane priimti. Atlyginimas priklauso nuo padaryto darbo. Pasak vadybininko, netinginiaujantys patyrę darbuotojai sugeba per mėnesį ir iki 2500 litų uždirbti, o naujokai per pirmą mėnesį dažniausiai gauna apie 1500 litų į rankas.

Kiek pasvarstęs nutariau sutikti. Supratau, kad rizikuoju, jei nesisektų dirbti, bet čia bent yra galimybė uždirbti daugiau. Savo gamykloje tik birželio mėnesį galėčiau tikėtis atlyginimo pakėlimo šimtu ar dviem šimtais litų, bet neaišku, ar iš tikrųjų taip būtų.

Gegužės 9 diena. Šiandien – iš tiesų neeilinė diena. Pradėjau tikėti, kad man iš tiesų ėmė šypsotis sėkmė. Šiandien vos atėjęs į darbą nudrožiau tiesiai pas viršininką ir pareiškiau, kad noriu išeiti iš darbo. Viršininko veidas tuoj apniuko ir jis, liepęs kol kas eiti dirbti, kažkur išėjo.

Po kokios valandos grįžo ir paprašė eiti kartu su juo. Maniau, kad einu rašyti pareiškimo dėl išėjimo iš darbo, tačiau, pasirodo, su manimi panoro pasikalbėti pats padalinio direktorius.

Negalėjau patikėti savo ausimis, bet jis bandė įkalbėti mane pasilikti. Sakė, kad „tokių gerų darbuotojų“ kaip aš dabar surasti beveik neįmanoma. Žadėjo, kad gamykloje greit prasidės didelės permainos, o neseniai ją įsigiję savininkai iš užsienio kels atlyginimus ir tokiu būdu bus galima atsikratyti girtaujančių darbuotojų.

Kai pareiškiau, kad be didesnio atlyginimo negali būti nė kalbos apie mano pasilikimą, prasidėjo ilgos ir atkaklios derybos, kol suderėjau, kad jau už birželio mėnesį turėčiau gauti ne 1400, o 1900 litų. Net pačiam buvo sunku patikėti tokiu netikėtu posūkiu!

Tačiau ir tai dar ne viskas! Vos išėjau iš darbo, paskambino dažytojų firmos direktorius ir kvietė atvykti pasikalbėti, nes sakė turįs man labai gerą pasiūlymą.

Nuvažiavau į firmą, o direktorius, vos man įėjus pro kabineto duris, pasitiko sveikinimu: „Sveikas, neemigrante!“. Akimirkai netekau žado, bet greit suvokiau, kad išsisukinėti bus beprasmiška, todėl nesigyniau. Pasirodo, praeitą savaitę internete užtikęs „(Ne)emigranto dienoraštį“, jaunasis direktorius atpažino jame save.

O jo pasiūlymas buvo išties patrauklus – jis kaip tik formavo „popietinę“ dažytojų brigadą, turėsiančią atnaujinti daugiabučių laiptines. Dirbti tektų apie 3–4 valandas per dieną, o uždirbti būtų galima apie 600–700 litų per mėnesį.

Paprašiau jo duoti man dieną pamąstyti ir grįžau namo. Jaučiuosi pavargęs nuo tokių netikėtų įspūdžių, todėl manau, kad sprendimą priimsiu rytoj.

Gegužės 10 diena. Šiandien važiuodamas į darbą apmasčiau visus turimus pasiūlymus. Logiškiausia man pasirodė likti dirbti gamykloje ir įsidarbinti dažytojų firmoje. Darbas nors ir kenksmingesnis, bet, man rodos, paprastesnis ir ne vienoje vietoje, nes teks keliauti iš daugiabučio į daugiabutį. Be to, man idealiai tinka darbo valandos: pradedame apie 6 valandą vakaro, baigiame apie 10.

Po darbo paskambinau firmos direktoriui ir pasakiau, kad sutinku dirbti pas jį. Sutarėme, kad ateinantį pirmadienį pradėsime tvarkyti įdarbinimo dokumentus.

Gegužės 11 diena. Štai ir penktadienis, savaitės pabaiga. Ši savaitė man buvo tikrai pati sėkmingiausia nuo pat eksperimento pradžios. Šią progą nutariau kukliai atšvęsti, tad šiandien nuėjau į kiną ir leidau sau truputėli pasmaguriauti.

Gegužės 12–13 dienos. Savaitgalį nutariau šiek tiek paskaičiuoti. Jei iš tiesų galėsiu uždirbti tiek, kiek man šią savaitę prižadėjo abiejose darbovietėse, per mėnesį galėčiau gauti apie 2500–2600 litų. Jei pavyktų kas mėnesį „atsidėti“ po du tūkstančius litų, per likusius beveik keturis eksperimento mėnesius tikriausiai galėčiau pasiekti užsibrėžtą tikslą ir sutaupyti 10 000. Tiesa, dirbant dviejuose darbuose nebus kada pačiam gaminti maistą ir ieškoti pigesnių produktų, todėl išlaidų bus daugiau. Na, kaip ten bebūtų, situacija vis tiek turi būti geresnė.