Foto

Pirmajai kategorijai priskiriama mediena ir jos porūšiai, smėlis, žvyras, žemė, granitas, marmuras, kalkakmenis, kriauklių uoliena ir viskas, kas techniškai nekeičia savo sudėties, gali būti apdorojama nekeičiant sudėties. Kalbant apie dirbtines medžiagas, tai gali būti bet kas, pavyzdžiui, plyta, netgi natūralios medžiagos, bet tai yra jų mišinys, vadinasi, jis yra žmogaus sukurtas.

Statybos turi ir savo pagrindines statybines medžiagas, kadangi statybos dažniausiai vyksta vienodai, pakeičiant pagal užsakovų norus. Pagrindinės statybinių medžiagų rūšys yra: gelžbetonis, plienas, akmuo (dirbtinis ir natūralus), mediena. Dirbtinis akmuo apima keramines plytas ir silikatines plytas, taip pat blokus, tokius kaip betonas, šlakbetonis, putų betonas, akytasis betonas, polistireninis betonas ir keramika. Natūralūs akmenys yra tufas, skalūnas, kalkakmenis, plokštės ir kt. Statybinėms konstrukcijoms gaminti taip pat naudojamas aliuminis, duraliuminis, polimerai, bitumas ir dervos. Statyboje naudojamų medžiagų ir konstrukcijų rūšys priklauso nuo daugelio joms keliamų reikalavimų (stiprumo, deformacijos, šilumos inžinerijos, priešgaisrinės apsaugos, akustikos, ekonomiškumo, estetikos ir kt.). Jokia ideali statybinė medžiaga negali atitikti visų šių reikalavimų.  Statybines medžiagas galite rasti Kauno Gelžbetonio internetinėje svetainėje.

Ką verta žinoti apie betonines konstrukcijas?

Betoninės konstrukcijos buvo žinomos iki mūsų laikų. Tačiau tikrasis proveržis architektūroje buvo gelžbetonio išradimas praėjusio amžiaus viduryje. Nors gelžbetoninės konstrukcijos pradėtos plačiai naudoti 1950 m., betonas yra kompozicinė medžiaga, pagaminta naudojant užpildus (žvyrą, skaldą, smėlį) ir rišiklius (klijų kompozicijas). Gelžbetonis yra medžiaga, sudaryta iš betono ir plieno strypų. Gelžbetonio terminas yra tradicinis, bet ne visiškai teisingas. Tiesą sakant, geležis anksčiau buvo vadinama plienu, o dabar naudojama armatūrai. Dėl rimto trūkumo betoninės konstrukcijos nėra plačiai naudojamos. Betonas turi gerą atsparumą gniuždymui, bet silpną atsparumą tempimui. Priešingai, plienas gerai įtempiamas, bet praranda stabilumą esant dideliam gniuždymo įtempiui. Todėl pagrindinis gelžbetoninių konstrukcijų projektavimo principas – įrengti armatūrą tose vietose, kurios yra ištemptos eksploatacijos, gamybos, transportavimo ir montavimo metu. Tokios efektyvios medžiagos gavimo esmė slypi keliuose veiksniuose:

1) Plieninių strypų ir betono šiluminio plėtimosi koeficientai yra maždaug vienodi;

2) Betonas atsparus daugeliui agresyvių poveikių ir puikiai apsaugo plieną nuo erozijos;

3) Betonas turi didelę šiluminę talpą, kuri apsaugo armatūrą avarinės temperatūros poveikio (gaisro) metu;

4) Betonas ir plienas kompensuoja vienas kitą veikiant jėgai (įtempimui ir suspaudimui).

Gelžbetoninės konstrukcijos turi šiuos privalumus:

1) stiprumas, ypač gniuždant ir lenkiant;

2) standumas;

3) Patvarumas;

4) Atsparumas ugniai ir atsparumas ugniai;

5) Atsparumas įžeidžiančiam poveikiui;

6) gali pasirodyti bet kokia forma;

7) Industrializmas.

Nepaisant visų privalumų, gelžbetonis turi ir trūkumų. Betonas turi aukštą šilumos laidumą. Padaryti uždaras konstrukcijas iš gelžbetonio yra problematiška. Betono šiluminės izoliacijos gerinimo būdai yra: tuštumų (tuščiavidurių blokelių) kūrimas, poringumo didinimas (putų ir porėtas betonas), izoliacinių medžiagų (polistirolo, šlako, keramzito ir kt.).  Visi šie metodai lemia gatavų gaminių ir konstrukcijų stiprumo ir deformacinių savybių pokyčius. Gelžbetoninės konstrukcijos yra sunkios. Šiuo atžvilgiu juos sunku naudoti aukštybinėse ir ilgo tarpatramio konstrukcijose. Gelžbetonis yra porėta medžiaga su atviromis ir uždaromis ląstelėmis. Tai padeda jo vandeniui ir kvėpavimui. Iš gelžbetonio galima gaminti rezervuarus ir vamzdžius kai kuriems skysčiams, bet ne dujų kaupimo bakus.

Užs. nr. 20220718-01