Baigiantis eksperimentui, jo dalyvis Marius nusprendė pakomentuoti keletą atrinktų jam adresuotų laiškų. Skaitytojai pasakoja savo gyvenimo istorijas, klausia nuomonės bei domisi Mariaus ateitimi.

Džiugu, kad jums gerai sekasi, kad darbdavys pasiūlė gerą darbo vietą ir gana neblogą atlyginimą. Bet siūlyčiau išvykti su drauge į kelionę, nes kartu patirti įspūdžiai liks visam gyvenimui, o pinigai... čia jie yra, čia jų nėra.

Mudu su vyru 2000-aisiais išvykome iš provincijos į Vilnių. (Namuose nebuvo darbo, o jei ką ir susirasdavai, tai atlygis vėluodavo apie 3 mėn. ir kiekvieną dieną tekdavo kęsti žeminimus, nes „už durų 10 laukia“). Visi mūsų pažįstami tuo metu vyko į Airiją, Jungtinę Karalystę... Bet mes pasirinkom Lietuvą.

Taigi, visi mūsų draugai užsieniuose jau įsigijo savo verslus, nusipirko gyvenamą plotą, gimdo vaikus ir mėgaujasi gyvenimu (siunčia mums nuotraukas iš kelionių po V. Europą, Š.Ameriką, Aziją). Lietuvoje, rodos, buvome tokie panašūs (tiek sugebėjimais, tiek profesijomis, tiek požiūriu į darbą), o dabar mus skiria bedugnė, kurios vardas „skurdas“.

Mes taip ir likome be kampo, be šviesesnės ateities savo vaikams. Bandžiau uždarbiauti Vakaruose, tai labai gerai sekėsi, padengėme dalį savo skolų ir praplėčiau akiratį, pamačiau tą „geresnį pasaulį“, kuriame esi vertinamas, kuriame darbdavys tau šypsosi...

Bet dabar ir vėl gyvenu Lietuvoje. Nes vaikų amžius jau mokyklinis (šiemet lankys 8, 7 ir 4 klases) ir mes pergyvename, kaip jiems sektųsi svetimkalbėje mokykloje, jei emigruotume į kitą šalį.

Taigi, o kaip Jūs įsivaizduojate savo ateitį. Ar nebijote, kad negalėsite Lietuvoje įgyvendinti savo svajonių? Ar nenuogąstaujate, kad reiks visą likusį gyvenimą taupyti kaip išprotėjusiam, vien tam, kad patenkinumėte savo ir šeimos elementarius poreikius. Nes, tarkim, Airijoje, šeima (vaikais) yra rūpinamasi valstybiniu lygiu. Ten pradėti gyvenimą yra lengviau nei Čia. Ar nebijote, likęs Lietuvoje, pakartoti čia ką tik išklotą nesėkmės istoriją?

Ir kaip Jūs manote, ką mums, Lietuvos piliečiams, reiktų daryti, kad priverstume savo valdžią atsigręžti į savo piliečius, šeimą, vaikus?

Apskritai, kaip Jūs įsivaizduojate Lietuvos ir savo ateitį joje.

Linkiu kuo geriausios kloties. 

Vilma V.

Šis Jūsų laiškas tikrai privertė susimąstyti. Apmaudu, kad Jums nesiseka sąžiningu darbu užsitikrinti reikiamos gerovės sau ir savo vaikams. Vis tik siūlyčiau nenuleisti rankų. Niekas kitas mumis nepasirūpins, tik mes patys. Teigiamų poslinkių tikrai yra. Ne kartą teko girdėti iš užsieniečių ar Lietuvoje ilgiau nebuvusių mūsų tautiečių, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuva gerokai pažengė į priekį.

Dabar lygiuojamės į Vakarų Europą, tačiau nereikia pamiršti, kad esame atsilikę nuo jos 50 metų, o savarankiški tapome tik prieš 17 metų. Kaip jau minėjau, daug kas priklausys nuo mūsų pačių: kaip mes sugebėsime išsireikalauti tai, kas mums priklauso ir nepamiršime to, ką turime savo valstybei duoti.

Reikia burtis į įvairias nevyriausybines organizacijas, profesines sąjungas, nebijoti streikuoti, piketuoti, mitinguoti ir, aišku, dirbti. Būtent tokiu būdu Vakarų europiečiai ir pasiekė tas socialines sąlygas, kokias turi dabar. Teigiamų poslinkių šioje srityje, ypač pastaraisiais metais yra, tereikia nesustoti.

Savo ateitį matau Lietuvoje. Aišku, gal ir teks išvažiuoti į užsienį padirbėti – niekada negali žinoti. Bet tokiu atveju tikrai grįžčiau, nes emigracija visam laikui man prilygtų silpnumui ir bėgimui nuo problemų. Kodėl aš turėčiau kažkam nusileisti ir palikti savo kraštą, kuris yra mano, kaip ir visų Lietuvos piliečių.

Sveiki,

Skaičiau kiekvienos savaitės dienoraščius. Visai įdomi eksperimento idėja. Jei reikėtų tai bent metus, manau, ištempti tikrai būtų nelengva.

Šiuo atveju buvo paprasčiau gyventi taupant vien dėl to, kad iš anksto buvo aišku, kad tai labai laikina. <...>

Sėkmės po eksperimento.

Nerijus

Taip, "ištempti" pusę metų, žinant kad tai tik eksperimentas ir kada jis baigsis, turbūt yra lengviau. Bet, pasitarę su eksperimento rengėjais, nutarėme, kad tai ilgiausias laiko tarpas, kurį gali tęstis projektas. Bet nemažai emigrantų taip pat vyksta svetur apibrėžtam laikotarpiui ar išsikėlę tam tikrą tikslą. Užsidirbęs norimą sumą jis grįžta namo, taip pat kaip grįšiu namo ir aš. Kai tiksliai žinai ko nori, lengviau taupyti ir laukti grįžimo namo.

Šis eksperimentas tam tikras iššūkis, kurį aš priėmiau ir smagu, kad išbuvau iki pat jo pabaigos.

Laba diena,

Pirmiausia norėtųsi pasidžiaugti tokia originalia idėja įrodyti kitiems bei sau, kad mes, LIETUVIAI, galime daug ką ir bet kada, tik duokite mums galimybių pasireikšti. Esame išsilavinę, netingėjome mokykloje, tad pamatai žymiai tvirtesni nei vidutiniokų europiečių, kuriems brandos atestatas – aukštojo pilotažo moksle

patvirtinimas.

VU TSPMI – politinių mokslų kalvė, į kurią stoja nemažai geriausių Lietuvos abiturientų.

Tačiau dalis po to pereina į kitas sritis – pradedant pedagogika ir baigiant veikla gamykloje.

Gal geriau reikėtų skelbti EKSPERIMENTĄ saviieškos srityje?

Neturime profesinio konsultavimo bei orientavimo sistemos, savęs nepažįstame, nes nežinome kaip. Ir nesvarbu, ar esi baigęs mokyklą su pagyrimu, ar vos išlaikęs baigiamuosius egzaminus.

Kiekvienam reikia profesionalios konsultacijos ne dėl STUDIJŲ, o dėl savo PAŠAUKIMO, t.y. savirealizacijos kelio ir bandymų poligono paieškos, ar ne?

Pagarbiai,

Gvidas M.

Kaip jau kažkada rašiau, jauno žmogaus ateitis Lietuvoje yra visuomet miglota. Anksčiau, matyt, būdavo paprasčiau. Mokyklą baigiantis jaunuolis greitai nuspręsdavo, kokią profesiją rinksis, smagu, jei tai sutapdavo su jo pašaukimu. Tuomet nebūdavo „gėda“ mokytis profesinėje mokykloje, kitaip nei yra šiais laikais.

Išsilavinimą, įgytą mokykloje Lietuvoje reikėtų vertinti. Nebent visiškai nesimokėte. Kai išgirstu, kad jaunuolis Lietuvoje besimokęs 5 klasėje nuvykęs į Airiją patenka į 7, tai tikrai jokių abejonių dėl mokymosi lygio nelieka. Tačiau kažin, ar apie tai pagalvoja tokių vaikų tėvai, neįvertindami jų atžalų išsimokslinimo.

Jei kalbėtume apie mokymąsi universitete, tai jaunuoliai, mano nuomone, nesupranta, kad tai dažniausiai yra mokyklos suteikto išsilavinimo pratęsimas.

Studijuojantys draugai skundžiasi abejojantys dėl savo ateities. Dažnai tokie žmonės dirba, kaip ir aš, darbus ne pagal specialybę. Pliusas gyvenime jiems visgi yra, pabaigę universitetą jie bus kultūringi, išsilavinę Lietuvos piliečiai, žinantys savo pašaukimą ir mokantys kuo puikiausiai realizuoti save.